- Dr. Algirdas BAKASĖNAS ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS INSTITUTAS
- Mano ūkis
Sąvoka „sustainable agriculture“ (tausojamoji, dar tiksliau palaikomoji žemdirbystė) per pastaruosius kelerius metus tapo pagrindine vakarietiško žemės ūkio pažangos idėja. Jau senokai Vakarų Europa suko nuo intensyvios žemės ūkio gamybos prie tausojamojo jos išteklių naudojimo. Naujos ES žemės ūkio plėtros direktyvos suteikė šiai krypčiai prioritetinę reikšmę.
Ne visi mūsų ūkininkai suvokia tausojamosios žemdirbystės esmę: kai kas bando ją tapatinti su ekologiniu ūkininkavimu, kiti apsiriboja gamybos kaštų mažinimo, ekonominiais tikslais. Tačiau, pasak Vakarų specialistų, tai kur kas platesnis ekosisteminis požiūris į agrotechnologiją ir jos pasiekimus. Tausojamosios žemdirbystės uždavinys – ribojant intensyvų technologinį (mechaninį, cheminį, biologinį) poveikį žemei ir augalams, mažinant neigiamas jo pasekmes, užtikrinti nuolatinį žemės produktyvumo atsinaujinimą, tausoti biosferą ir išlaikyti ekonomiškai efektyvią gamybą. Tausojamajai žemdirbystei keliama daug tikslų: racionaliau naudoti materialinius, energetinius ir darbo išteklius, tenkinti griežtus aplinkosaugos reikalavimus, gaminti sveiką ir pigią žemės ūkio produkciją. Tačiau svarbiausias tikslas – dirvosauga. Siekiama nealinti žemės, stabdyti humuso nykimą ir dirvožemio degradaciją, mažinti maisto medžiagų (ypač azoto) išplovimą ir dirvos nuotekų taršą, saugoti dirvą nuo erozijos ir struktūros ardymo, skatinti natūralius biologinius procesus, geriau subalansuoti laukuose organikos apykaitą, gerinti armens sluoksnio aeraciją ir drėkinimą.
Derlinga žemė – svarbiausias išteklius, didžiausias žemdirbio turtas ir būtina sąlyga ekonomiškai ir ekologiškai ūkininkauti. Tai sena tiesa, kurią iš esmės įgyvendinti suskubo aukštos žemdirbystės kultūros šalys. Lietuvoje yra kiek kitaip ir dažniausiai – atvirkščiai. Kiek sukultūrintų, melioruotų dirvų užleista ar nualinta prastai tręšiant, nenaikinant piktžolių nei mechaniškai, nei herbicidais? Kur ūkininkaujama tik šią dieną, nesirūpinama žemės derlingumo ateitimi, nepadės nei užsienio rinkos, nei gausesnės subsidijos. Pagaliau, ko verti ginčai dėl žemės pardavimo, kai vis daugiau jos dirvonuoja ir nuvertėja.
Tausojamosios žemdirbystės technologinės tendencijos |
|
|
|
|
|
|
|
Tokiu būdu tausojamosios žemdirbystės sistema jungia tiksliosios, konservuojamosios, organinės, ekologinės ir integruotosios technologinės krypties privalumus ir siekia juos pritaikyti masinėje prekinėje gamyboje, o ne tik keliuose laukuose. Technologinis lankstumas - būdingas šios sistemos bruožas. Yra bendri principai ir uždaviniai, bet nėra griežtos vieningos technologijos.
Tausojamoji technologija diegiama ir tobulinama pagal vietines ūkininkavimo sąlygas ir galimybes. Žemės, aplinkos ir visų išteklių tausojimo uždaviniai verčia pasirinkti technologiją bei techniką ir naudoti ją profesionaliau, tiksliau, pagal specifinius augalų agrotechnikos reikalavimus, oro ir dirvos sąlygas. Ir dar - kas ypač svarbu – siekiama subalansuoti norimą augalų derlingumą su ekonominiu tikslingumu ir ekologinėmis pasekmėmis, ko stokota intensyviose technologijose.
Lanksčiai įgyvendinti daugialypius ekonominius ir ekologinius tausojimo tikslus konkrečiame ūkyje – sudėtingas, profesionalumo reikalaujantis uždavinys. Užsienio specialistai neveltui pabrėžia, kad aukšta žemdirbių kvalifikacija ir novatoriškas požiūris kartu su dalykiška metodine-konsultacine pagalba jiems – pirmoji sėkmės sąlyga kompleksinio tausojimo kelyje.
Vis pasigirsta priekaištų, kad tenykščiams ūkininkams (atrodo, tokiems žinovams!) trukdo naujausių mokslo žinių stoka ir mąstymo inercija. Kaip tada jaustis mūsiškiams, kurie mokėsi ūkininkauti iš prieš 20-30 metų išleistų vadovėlių? O per tą laiką Vakaruose žemdirbystės technologija ir technika vis sparčiau tobulėjo. Vyresnio amžiaus ūkininkams, žinojusiems tik Odesoje gamintą plūgą ir SZ sėjamąją, sunku ne tik lygintis žiniomis, bet ir suvokti šiuolaikinių technologijų galimybes.
Antroji vakarietiškos pažangos sąlyga – aukšta žemdirbystės kultūra, dešimtmečiais puoselėti, įtręšti ir švarūs laukai, žinoma, ir palankesnis klimatas. Geriausia, kai visa gamybos aplinka yra jau pribrendusi technologijos permainoms. Gaila, kad pas mus tuo patikima per vėlai – jau nusipirkus gražiai reklamuojamą, bet pasirodo nelabai tinkamą mūsų atšiauresnėms, prastesnėms sąlygoms vakarietišką padargą.
Akivaizdu, kad ekonominė tausojamosios žemdirbystės sąlyga – naši ir sudėtinga nauja technika, kuriai reikia daug lėšų ir didelių plotų. Nepakankamai apkrautos brangios net ir geriausios mašinos niekada neatsipirks. Bepigu, tarkim, vokiečiui, kuris keliasdešimt hektarų plotui įdirbti gali pasitelkti rangovinių firmų techniką. Mūsiškiams smulkiesiems ūkininkams belieka sunkiuosius kultivatorius, ražienines sėjamąsias, plačiabarius purkštuvus, kombainus ar sudėtingą naują techniką pirkti ir naudoti kooperuotai.
Įsisavinant naujuosius technologijos principus, derėtų pradėti nuo to, kas pažangiose šalyse jau senokai nuveikta. Pirmiausia, pavasarį lygius arimus įdirbti ir sėklas sėti reikia kombinuotaisiais agregatais, važiuojant tik 1-2 kartus, žinoma, sudvigubinus traktorių ratus. Piktžoles, kur tik įmanoma ir apsimoka, naikinti skutamaisiais kultivatoriais, akėčiomis ar kitomis mechaninėmis priemonėmis. Pesticidus naudoti tik tada, kai būtina, ekonomiškai pagrįstai laikantis europinių aplinkosaugos reikalavimų. Įgyvendinti pesticidų purkštuvų techninės būklės valstybinę kontrolę. Nedeginti šiaudų, o panaudoti juos dirvosaugai ir trąšai. Ir, bene svarbiausia, – mokytis lanksčiai prisitaikyti prie dirvos ir klimato įvairovės, vengti įsisenėjusių technologinių šablonų, kaip pavyzdžiui: arti, du kartus kultivuoti, sėti.
Kol stokojama mokslo žinių ir patirties, neaišku, kokie tausojamosios technologijos variantai gali geriau prigyti mūsų laukuose, kokių tipų nauja technika labiau tiks. Tačiau, jei pavyktų užauginti ir nukulti toną kviečių, sudeginant vidutiniškai 15-18 kg degalų, tai būtų solidus žingsnis, tausojant ne tik energiją, bet ir žemę, darbą, techniką, visus gamybos kaštus, mažinant savikainą.
Tausojamosios žemdirbystės siekiai – ne politinės ir ne ekonominės konjunktūros kampanija, reiškianti pritarimą Europos Sąjungos direktyvoms. Tai ir ne vienadienė akcija, kuri išsyk užtikrintų prekinės produkcijos konkurencingumą, aplinkos ir produkcijos švarą. Ji žada esmines, gana revoliucingas permainas, jei tai bus ilgalaikė, gal net neterminuota, technologijos kompleksinio tobulinimo sistema.
Svarbu tik išvengti, kad tausojamosios žemdirbystės idėjos netaptų priedanga kieno nors siauriems asmeniniams ar grupiniams interesams realizuoti, ypač pasinaudojant Europos Sąjungos fondais. Derėtų visada vadovautis išskirtiniu jos bruožu – ekologinių ir ekonominių tikslų pusiausvyra. Jei technologijos pažanga taps esminiu mūsų žemės ūkio politikos tikslu, europietiško pobūdžio tausojamoji gamyba klos ekonominį pagrindą kaimo ateičiai.