Susitikimai
Puodai turi gyventi, o ne dulkėti lentynose
2016-04-25

Merkinėje, senosios pieninės vietoje, keramikas Džiugas Petraitis su žmona Laima įrengė edukacinį tradicinių amatų centrą. Čia visi norintys gali pasimokyti keramikos amato, savo rankomis nulipdyti indą ir pamatyti, kaip krosnių karštį iškentęs molis virsta dailiu ilgaamžiu gaminiu.

Iš kartos į kartą perduodamas keramikų amatas pilnas meistrystės paslapčių. „Puodžiai anksčiau darydavo praktiškus dalykus: ką pirkdavo žmonės ir ko jiems reikėdavo. Ir dabar to reikėtų siekti - kad nestovėtų tos puodynės ant lentynos, kad bent keliskart per metus jos būtų nukeliamos ir naudojamos", - sako Džiugas ir pabrėžia, kad jo darbai turi būti gyvi, gyventi kartu su šeimininkais. Jis ir kuria mintyse visada apsvarstydamas, kad būtų gražu ir kad praverstų buityje.

Keramikas su tėvais į kaimą netoli Merkinės atsikraustė 1990 m., apsigyveno sodyboje tarp miškų. Džiugo tėvai - garsūs menininkai, priklausantys Lietuvos dailininkų sąjungai, Elvyra Teresė Petraitienė ir Skirmantas Petraitis. Vaikai irgi paveldėjo gabumus menui - vyriausiasis brolis Saulius ir sesuo Rūta baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Salius dabar skulptorius ir keramikas, sesuo - keramikė. Būdamas šešiolikos, Džiugas jau žiedė, pats išdegdavo motinos ir sesers darbus.

Beje, Rūtos kruopščiai ištapyti puodeliai pasiekia net Japoniją ir turi ten ištikimų gerbėjų! Yra tokių, kurie visą vienetinių puodelių komplektą po truputį susiperka, nors kartais tenka laukti eilėje metus ir jie yra palyginti brangūs. Džiugo mama išgarsėjo unikaliais baltų deivių pavidalo lipdiniais ir iš molio lipdytomis vienaragių figūrėlėmis, jų namus netgi imta vadinti Vienaragių šilo sodyba. Vėliau Džiugas su Laima šiuo gražiu pavadinimu pasinaudojo registruodami viešąją įstaigą, kurios pagrindinė misija - tęsti ir puoselėti Merkinės keramikos tradicijas.

Merkinės molis - specifinis

Merkinės molis yra specifinis - tamsesnis, raudonesnis, sodresnis už įprastą. Ir lydytis jis pradeda žemesnėje temperatūroje. Mat kiekvienas molis turi temperatūros ribą, kurioje jis jau pradeda deformuotis. Dar labiau pakaitinus, molis išteka kaip skystis. „Merkinės molį galima išdegti žemesnėje temperatūroje - tai aktualu, nes lengviau iškūrenti krosnį. Be to, darant iš tokio molio juodosios keramikos gaminius, būna sodresnis juodumas. Prieš pilant smalėkus šliūkštelėjus šiek tiek vandens, puodai įgauna labai įdomių melsvų, sidabrinių, auksinių atspalvių - tokį molį lengviau blizginti", - aiškina Džiugas.

Amatų centrui jis planuoja kasti molį iš savo sodo. Merkinėje visi žino, kaip rasti molio - ten, kur auga obelys. Iškastą molį reikia vis palaistyti ir palikti per žiemą peršalti (kokioje nors pastogėje, nešildomoje patalpoje). Po žiemos peršalęs molis subyra mažais kubeliais. Tada jį reikia išdžiovinti, paskui užpilti vandeniu ir suminkyti į gabalą. Tada tą gabalą drožti, panašiai kaip drožiama medžių žievė. „Visas gabalas supjaustomas plonyčiai blynukais (plokštelėmis) - taip surandami ir atrenkami smuklūs akmenukai. Molį paruošti - tikrai sunkus ir ilgas darbas, tam sugaištama 2/3 keramiko darbo laiko", - patikslina Džiugas.

Aišku, molio galima nusipirkti jau paruošto, taip dažniausiai ir daroma. Tarkime, labai kokybiškas molis ruošiamas Kuršėnuose: riebus kaip sviestas, iš jo viskas lengvai žiedžiasi. Prieš žiedžiant kiekvieną molio gabaliuką dar reikia gerai išminkyti, kad jis būtų vientisas, vienodo minkštumo. Iš molio žiedžiami puodai ir kitokie indai ir paliekami išdžiūti. Kai indų jau prisikaupia tiek, kad būtų verta kurti krosnį, prasideda degimo procesas.

Juodosios keramikos specifika

Tradicinė Merkinės apylinkių keramika - juodoji

Juodosios keramikos molio degimo technika siekia priešistorinius laikus. Ji buvo aptinkama antikoje, o ankstyvaisiais viduramžiais buvo populiari Vidurio Europoje ir Skandinavijoje. Lietuvoje šiai technikai neleido užgesti tarpukario puodžiai - Pranas Giedra, Stasys Mašala, Mikas Miliauskas, kurie dirbo netoli Merkinės. Džiugas tų senųjų meistrų nepažinojo, tiesiog buvo per mažas, tik Mašalą, berods, būdamas kokių šešerių septynerių metų amžiaus buvo matęs.

Tradicinė Merkinės apylinkių keramika - juodoji

Kokia juodosios keramikos esmė? Paprastai išdegtas molis būna raudonas, o toks indas sušlapintas gertų vandenį. Todėl baigiant degti indus, kai krosnyje būna 900 laipsnių temperatūra, į krosnį metami smalėkai, kurių priskaldoma iš labai sakingos pušies kamieno dalies - paprastai toje vietoje, kur daugiausia sakų, pušies kamienas būna susisukęs; medis dažnai nuo to net nudžiūna, nes sakai užkemša kamieno vandens indus. Smalėkams tinka tik seno miško pušys, jaunuolynuose tokių net neverta dairytis.

Smalėkai krosnyje iš karto užsiplieskia ir skleidžia juodus tarsi smala dūmus. Kuo greičiau krosnies viršus uždengiamas ir apkasamas smėliu - tai vadinama uždusinimu. Visas tas veiksmas turi vykti labai greitai, per 2-3 minutes. Įkaitusio molio poros būna atsidariusios ir dūmai skverbiasi į jas. Kai indas ataušta, poros užsidaro, tačiau smalingi dūmai lieka porų viduje ir toks puodas nebepraleidžia vandens, nors kvėpuoja. Maistas, gaminamas tokiuose induose, yra šiek tiek geresnio skonio.

Raugo keramika - iš senovės baltų laikų

Raugo keramikos technika - dar senesnė už juodosios keramikos. Manoma, kad ji susiformavo natūraliai, kai moterys, kepdamos duoną, išsidegdavo molinius indus, o paskui įmerkdavo į raugą, kad puodas nepraleistų vandens. Džiugas apie šį senovinį būdą sužinojo keramikų bienalėje Prancūzijoje. Ten kartu su kauniečiu Juliumi Rekevičiumi pastatė krosnį, nusilipdė darbų ir išbandė šį būdą. „Galima sakyti, kad tai tikras keramikos šou - greitas ir labai efektingas. Viskas rūksta, šnypščia, į raugą įmerktas puodas persimaino per sekundę. Smagu stebėti vaikų veidus, kai jie žiūri, kaip mainosi jų darbeliai", - įspūdžiais dalijasi Laima.

Ištrauktas iš krosnies puodas būna įkaitęs iki 1 000 laipsnių, jis net šviečia. Įmetus tokį indą į raugą, piešinys susikuria savaime. Tikrų tikriausias raugas užmaišomas iš miltų, vandens, cukraus ir mielių. Paliekamas parai, kad išrūgtų. Į raugą indus galima įmerkti ne vieną, o kelis kartus, kol gaunamas gražus raštas. Tada piešinys fiksuojamas panardinus į šaltą vandenį. Tokiems indams lipdyti naudojamas baltas šamotinis molis.

Senoji pieninė pasikeitė neatpažįstamai

Pastatas, kurį Džiugas vadina studija, per dvejus metus sutvarkytas iš pagrindų - iš senosios pieninės liko tik pamatai ir kelios sienos. Dalis statybinių darbų, puošybos elementai daryti Džiugo rankomis. Ir toliau jis nepaliauja triūsęs - dabar stato senovinę krosnį. Vyras tarp pažįstamų garsėja kaip puikus krosnių meistras. „Vis daugėja žmonių, bekuriančių sodybose ir norinčių senoviškai gaminti maistą", - krosnininko amato išpopuliarėjimą pagrindžia Džiugas.

Edukacinis amatų centras skirtas tam, kad žmonės galėtų pamatyti, kaip žiedžiamas puodas, sužinotų apie keramikos apdorojimo technologijas ir, žinoma, patys pabandytų savo rankomis kurti iš molio. Tarkime, valandos trukmės pažintinė ekskursija, o po jos - dvi valandos praktinių užsiėmimų. Tokie dalykai Džiugui ir Laimai - ne naujiena, jie jau yra organizavę kūrybines vaikų stovyklas. Joms įgyvendinti rengė projektus, kad turėtų galimybę pasinaudoti Kaimo tinklo programos lėšomis ir stovyklos vaikams butų nemokamos. Mat kaimo vaikui mokama stovykla beveik neįkandama.

„Dar iki šiol jaunuoliai prisimena, kaip buvo smagu, kartais užsuka į svečius", - pavykusiu sumanymu džiaugiasi Laima

Džiugas priduria, kad edukaciniame centre galėtų atlikti praktiką studentai ar kurti pradedantys keramikai. Juk keramika yra bene pats brangiausias amatas iš visų, nes jis neįmanomas be daug kainuojančių ir sudėtingų krosnių. „Puikiai suprantu, kaip sunku ką tik baigusiam mokslus imtis keramikos. Aš bene jauniausias keramikas Merkinėje, dauguma meistrų jau vyresnio amžiaus. O taip norisi, kad keramika gyvuotų", - viliasi Džiugas.

Laima ir Džiugas turi dar daugiau sumanymų - galbūt net ruošti atvykusiems žmonėms vaišes iš tradicinių šio krašto patiekalų. Laima daug tikisi iš dabar atsiveriančių neformalaus švietimo galimybių, kai nevyriausybinėms organizacijoms atsiranda galimybė naudotis bendruoju mokinio krepšeliu.

Trijų tipų krosnys

Pastato rekonstrukcija buvo vienas projektas, o greta išdygusi pavėsinė su krosnimis - kitas. „Pastatas be krosnių neturi vertės", - sako Laima, kuruojanti visus Merkinės tradicinių amatų centro kūrimo dokumentus, pati rengianti sėkmingai įgyvendintus projektus.

Dabar sodyboje yra trys krosnys. Ko gero, pati paprasčiausia - raugo keramikos krosnelė. Prie jos geriausia dirbti dviese, nes reikia labai greitai suktis. Raugo keramika puodų degimas trunka šešias valandas su visu merkimu - tai greitas procesas.

Kitoje degimo krosnyje - aukštakrosnėje - išgaunama iki 1 250 laipsnių temperatūra, tokioje temperatūroje pelenai virsta glazūra, tirpsta. Edukacinio centro aukštakrosnė pastatyta pagal senovinį modelį, kūrenama malkomis. Džiugas patikina, kad matyti, kurie darbai yra degti malkinėje krosnyje, ir tuo jie yra ypatingi bei vertingi. Pirmiausia reikia daug fizinio darbo iškūrenti krosnį. Pakura maža, todėl kūrenama tik smulkiomis malkomis, tenka dažnai įkrauti pakurą.

„Šiaip sunku kūrenant malkomis pasiekti reikalingą temperatūrą: nuo 1 200 iki 1 250 paskutiniuosius 50 laipsnių išgauti trunka 3-4 valandas. Jei tik pavėluoji laiku įmesti malkų, temperatūra per minutę gali nukristi 30 laipsnių. Taip gali būti daina be galo", - amato subtilybes vardija Džiugas. Temperatūra matuojama specialiais konusais - molio gabaliukais, kurių lydymosi temperatūra tiksliai žinoma. Yra ir elektrinių matuoklių, bet jie labai brangūs.

„Juodosios keramikos krosnį Merkinėje turėti tiesiog privaloma", - su šypsena paaiškina Laima, rodydama trečią krosnį. Kaip jau minėta, šioje krosnyje baigiant degti indus, užmetama smalėkų: kai pradeda veržtis dūmai, uždengiama skarda ir užkasama smėliu - krosnis tarsi uždusinama. Tada dviem paroms paliekama ataušti (panašiai kaip ir aukštakrosnėje). Žinoma, žiemą, kai lauke šalčiai, ataušta ir per parą.

Iškrovimo momentas meistrui pats įdomiausias - pilnas paslapties, netikėtumų ir atradimų. Visi darbai būna suodini, juos vieną kartą reikia nuplauti, bet nešveisti, nes tada indas pasidaro matinis, dingsta blizgumas. Vėliau naudojami puodai po truputį apsineša riebalų sluoksneliu ir mažiau reaguoja į aplinkos poveikį ar čiupinėjimą.

Džiugas patenkintas, kad jam su indais nereikia blaškytis po muges ar turgelius, paprastai žmonės jo darbų įsigyja tiesiai iš dirbtuvių. Ekskursijos šiuose kraštuose dažnos, žmonės įpratę lankytis pas keramikus be jokio perspėjimo, o atvažiavę kažką spontaniškai nusiperka.

„Dabar keramika buityje nėra būtina. Ne taip, kaip anksčiau. Bet taip norisi sudominti žmonės, kad jie grįžtų prie natūralaus maisto ir natūralių indų, pradėtų vertinti tai, ką galima pasiimti iš gamtos", - sako Džiugas Petraitis.

Jurga ZALECKIENĖ

Nuotraukos Linos Mockevičienės

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai