Susitikimai
Kalvystės neišmokysi, gali tik parodyti kryptį
2018-04-30

Kaip ir darbai, Valdo pasakojimas daugiasluoksnis, kartais – gruoblėtas. Žodžiuose justi suvaldytas liūdesys, o gal tiesiog realybės jausmas. Ypač apie kalvystę, kuri, gali būti, bus jau per sunkus užsiėmimas, tuo labiau kad per daugiau kaip mėnesį jam teko atsisveikinti su dviem iš 6 Anapilin iškeliavusiais Alytaus kolegomis: kalviais Vytautu Jaručiu ir labai geru bičiuliu Algimantu Balčiumi. Prieš metus jį patį užklupusi širdies liga suvaldyta ir kaip pats pajuokauja: „Tiek esu kryžių nukalęs, kad, matyt, dar per anksti man.“

1994 m. su broliu Kęstučiu sudėjo pinigus ir vieni pirmųjų nusipirko iš vienos bendrovės Venciūnuose (Alytaus r.) garažus, kuriuose įsirengė kalves. Turėjo planų įsirengti ir trečią kalvę prie namų, tačiau ta mintis jau nustumta. Toliau pasakojimas, kaip rūtos šakelė ant kaltinės saulutės sukasi į pradžių, pradžią – vaikystę.

Tėvai buvo mokytojai, gavę paskyrimą į Varėnos rajoną, kur Valdas, vyriausias sūnus iš trijų, ir gimė. Pirmą klasę pradėjo lankyti jau Alytuje – tuo metu tėvai įsikūrė labai gražioje vietoje prie Nemuno. Kadangi  sirgo, dažnai ir plaučių uždegimu 3–4 kartus per metus, mama nuvedė į skuterių treniruotes. Nors V. Valentinavičius teigia, kad tai nedėkingas sportas, jame jis išbuvo iki pat Lietuvos nepriklausomybės, išmoko pasistatyti savo sportinį laivą. Pradėjus sportuoti ligos baigėsi. O dar vaikas įsitraukė į futbolo, lengvosios atletikos treniruotes, dar ansamblyje grojo – tai šlaistytis gatvėmis nebuvo kada. „Net muštis nemokėjau, nes nesimušęs visą gyvenimą: treniruotės, repeticijos, šeštadieniais – varžybos“, – juokiasi Valdas.

Vėliau iš gražiosios Nemuno pakrantės šeima išėjo, namuką perleido giminaitei ir įsikraustė į butą: anot Valdo, dėl patogesnės ir šiltesnės buities. Vis dėlto prieš dešimtmetį Valdas paliko tą patogią buitį ir persikėlė į Venciūnus (gyvenvietę netoli Alytaus), į tėvo tėviškę ir senelių namus.

Jaunesnį brolį Kęstutį, dirbusį kartu, Valdas irgi paskatino imtis kalvystės, kaip pats sako, jų darbų stilius panašus

Čia gyvena gražiai su broliu pasidalijęs namo pusėmis ir meniškai bei originaliai susitvarkęs buitį. Žinoma, joje netrūksta ne tik paties, bet ir kitų meistrų dovanotų daiktų. Prie namo stovi ir kaip tik dabar tvarkomas buvęs ūkinis pastatas, kuriame kalvis rengiasi įkurti nedidelę savo darbų ekspoziciją. Įvairių laikotarpių po parodas keliavę saulutės ir kryžiai bus tvarkingai sukabinti ir atskleis kūrybinį kelią.

Darbą pirmiausia reikia palaikyti širdy

Dar dirbdamas Elektros ir remonto ceche Skiniuose vienu metu prižadėjo pereiti dirbti į gamybinę kalvę. Taip ir padarė 1988 m. Čia Valdo laukė daug darbo. „Tuo metu reikėjo gaminti daug klemorių (didelė kabė rąstams pritvirtinti tašant, U raidės formos geležinė dalis) – po 1 200 per dieną. Jei ne tie klemoriai, aš gal ir nebūčiau išmokęs kalti, – rimtai prisimena pradžią kalvystės meistras. – O ten nori nenori reikėjo. Juk nemokėjau nei žaizdro užsidegti, nei kaitinti. Dvigubos storos pirštinės būdavo pradegintos. Tai buvo labai gera mokykla.“

Po metų darbo jau dalyvavo parodoje. Pirmieji darbai buvo kaltiniai židinio įrankiai. Juk tuo metu kalviški darbai: tokie kaip vyriai, buvo labai paklausūs ir reikalingi (pvz. garažo, sandėlių durų) privačiuose namuose. „Pasagų niekada nesu daręs, tik taisiau ir pritaikiau, taip pat ir nesu arklio kaustęs“, – patikslina meistras. Užėjus kalbai apie darbus Valdas entuziastingai pasakoja, kad šventėse, pavyzdžiui, Kaziuko mugėse ar panašiose, paprastai jis neturėdavęs ko parduoti, nes visus pagamintus darbus išdalydavo dar namuose ar vos spėdavo pildyti užsakymus. Anksčiau, anot jo, 2–3 metams darbai į priekį būdavo numatyti. Kadangi tai tapo pragyvenimo šaltiniu, reikėdavo imtis užsakymų. „Man labai sunku pasakyti žmogui, kad aš negaliu, – atsidūsta pripažintas kalvis. – Specialios reklamos niekada nedariau, darbai yra geriausia reklama. Kažką sukuri, vienas kitas pamato ir taip aplinkui pasklinda garsas.“

V. Valentinavičius vienu metu labai daug dirbo, ypač vasaromis, Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pasiimdavo savo nešiojamąją kalviukę ir kaldavo amatų miestelyje ar kiemeliuose vykstančiose šventėse. Net slėpdavo mobilųjį telefoną, kad nebūtų sugadintas pirmapradis tikro kalvio įvaizdis: žmogus, ugnis ir kūjis.

„Kai pradėjau kalviauti, tai tokių eskizų esu pribraižęs, kad neįmanoma realiai įgyvendinti. Kartais ateina žmonės, sumokėję nemažus pinigus už dizainerio nupieštą piešinį. Bet tas dizaineris neturi jokio supratimo apie kalvio darbą. Tad ir sumokėti pinigai, ir dizainerio darbas būna veltui. Dizaineris iš tiesų ir negali žinoti kalvystės technologijos“, – supratingai sako meistras.

Anot jo, vizualiai ar paimtas į rankas metalas gali atrodyti sunkus, šaltas, „prie dūšios neina“, bet kai pradedi ką nors daryti, metalas iš karto sušyla, tampa lengvesnis ir, jeigu dar sugalvoja ką nors gero ir gražaus, tai labai lengva ranka viskas ir gaunasi. Žinoma, kartais būna užsakymų, kurie ne prie širdies. Tada jie darosi ilgai ir sunkiai.

„Kiekvieną darbą reikia išnešioti. Niekada nebūna taip, kad pasakei, jog dabar darysi saulutę, ir iškart imiesi to. Ne. Aš niekada taip nedarau. Anksčiau, vakarais, kai dar vaikai buvo maži, kai aplinkui jau tapdavo ramu, imu ir apgalvoju viską, apmąstau. Kartais palaikau širdy ir galvoje kokią savaitę ar ilgiau. Ir tada, kai jau žinau, kad galima daryti, kalu“, – nupasakoja procesą Valdas.

Darbų yra iškeliavusių net į JAV, Australiją. Vokietijoje jis dirbo ne kartą. Iš pradžių nuskrenda ar nuvažiuoja apžiūrėti aplinkos. Kaip pats sako, nieko niekada nedaro nesusipažinęs su vieta, kuriai kuriamas kalviškas darbas. „Net ir kryžiuko ant kapų nekalu pirmiausiai nepamatęs, kur jis bus“, – pabrėžia. Vėliau grįžęs namo imasi paties darbo (eskizas ir procesas kalvėje). Tada antrą kartą grįžta ir montuoja, derina. Dar vienas svarbus dalykas, kurį pabrėžia Venciūnų kalvis – jis nė karto nėra padaręs tokio paties darbo.

Visuomeniniai projektai

„Jeigu kaime paklaustum, tai žmonės parodytų, kur kalvis gyvena, – juokiasi Valdas. – Bet ar žmogui svarbu, kokiose parodose jis dalyvavęs...“ Atėjus Sąjūdžiui, V. Valentinavičius labai aktyviai dalyvavo jame. Džiaugiasi, kad šis svarbus virsmas įvyko jam būnant jau subrendusiu žmogumi. Taigi, ir darbai buvo skirti atgimstančiai Lietuvai. Vienas jų – grupinis – Alytuje, šalia A. Juozapavičiaus tilto pastatytas kryžius (Valdo sukurtos stilizuotos kalviškos rūtos jame), skirtas pirmajam Lietuvos kariuomenės karininkui, žuvusiam už Lietuvos laisvę. 1991 m. Vilniuje atidengtas kryžius, sukurtas Sausio 13-osios aukoms atminti (Valdas – vienas iš autorių). Eržvilke, iš kurio vyko pirmieji trėmimai pokariu į Sibirą, kartu su a. a. V. Jaručiu apie 1993 m. sukurtas paminklas tremtiniams. Valdas priduria, kad prie šio darbo prisidėjo ir daugiau žmonių: šaltkalvių, suvirintojų. Veisiejuose nukaldinti bažnyčios vartai, Alytuje – paminklas Mokytojų kiemelyje, yra darbų Klepočiuose (Lazdijų r.), o smulkesnių jau ir sunku suskaičiuoti.

Yra įvykusios penkios personalinės parodos. Tai, anot autoriaus, nedaug, tačiau surinkti visą salę kalvystės darbų yra nelengva. Dažniausiai jis dalyvauja grupinėse parodose, kuriose pristatomi tik keli darbai. Be to, V. Valentinavičius nėra nė vieno darbo iš parodos pardavęs. Jeigu kas pamatęs užsinori, jis padaro naują. Tad įvairių laikotarpių darbų (daugiausiai – saulučių) ir susikaupė į būsimą ekspoziciją prie namų.

Dvi parodos vyko Alytuje. Kaip vieną iš sėkmingiausių autorius prisimena 2016 m. Vasario 16-osios išvakarėse Merkinės lankytojų centre suorganizuotą jo kalvystės darbų parodą. Dar viena buvo surengta Veisiejuose. Nors kartais Valdo žodžiuose šmėsteli liūdesio gaida dėl sumažėjusių galimybių ir neįgyvendintų idėjų, tačiau sumanymai dar prasiveržia. Štai, jau suplanuota ir sutarta, kad šiais metais Advento pradžioje Alovėje (Alytaus r.) bus surengta jo kaltų saulučių paroda.

Nuo 2005 m. organizuojamas ir kasmet vyksta įvairiausių šalies tautodailininkų kūrinių paroda „Aukso vainikas“. Atrinkti geriausi darbai vežami į respublikinę parodą, kur už geriausius meno kūrinius tautodailininkams įteikiami „Aukso vainikai“. 2008-aisiais Valdas Valentinavičius yra pripažintas regioninio turo antros vietos laimėtoju.

Paklaustas, ar jo paties stilius keičiasi bėgant metams, kalvis pripažįsta, kad tikrai taip. „Svarbu nusibrėžti sau tam tikrą darbo liniją, o viskas paskui dirbant pasikeičia. Aš visą laiką norėjau, bet gal dabar nespėsiu, daryti geometrines figūras. Visą laiką bijojau pradėti. Dar ir dabar mano galvoje yra geometrinių figūrų eskizų. Praeina kokie 5-eri metai ir atsiranda naujas stiliukas. Nors, kita vertus, kažkas savito išlieka, tik darbai truputį pasikeičia. Neįdomu visą laiką daryti tą patį. Būna, pamatai, pasižiūri ir kažką pritaikai sau“, – teigia Valdas.

Kalvė yra šventovė

„Gal kas nors ir pyksta ant manęs, bet aš mokinių neturiu. Nei mane kas nors mokė, nei aš ką nors mokiau. Reikia pačiam dirbti, jei nori – išmoksi. Pas mane yra dirbę gal keturi žmonės. Bet aš jų nemokiau. Kaip galima išmokti kalvystės: nepaimsi plaktuko ir dviese nekalsi. Jei žmogui tinka, turi potraukį, tai pats ir išmoksta. Mano kalvėje visada buvo dvi vietos. Priekalas vienas, bet du kūjai. Jaunam žmogui padedi tiek, kad jį nukreipi, jog neitų aplinkui ilgesniu keliu tą patį darbą darydamas. Kartais tikrai matau, kad ne taip daro, bet kaip žmogui pasakysi? Kiekvienas įgyja savo stilių. Žinoma, galbūt reikia padaryti daugiau eskizų, kad suprastum patį procesą. Kita vertus, kalvystė yra senas amatas. Niekas nieko daugiau negali išgalvoti. Pats kalvis kaldamas mato pats, ką ir kaip daryti. Kiek pas mane dirbo žmonių, tai jie visiškai kitaip dirba nei aš. Pavyzdžiui, mano brolis Kęstutis taip pat kalvis. Esame dirbę bendrų darbų. Stilius panašus“, – įsišneka Valdas.

Jo žodžiais, parodose net nereikia perskaityti pavardės prie darbo, iš karto matyti pagal stilių, kur kieno darbas. Ir dar... kalviai vienas apie kitą niekada nieko blogo nesako. Tokia taisyklė.

Kalvė turi būti šventovė, ten turi būti visada švaru. Tada visai kitoks darbas. Ir kalvėje reikia dirbti tiek, kad kitą dieną vėl norėtum į ją ateiti. Jei eisi per prievartą – nieko nenukalsi. „Ryte gerdamas kavą aš jau žinau, ką veiksiu kalvėje. O jei nežinai ką veiksi, tai neik ten visai. Atėjus į kalvę ne laikas galvot, ką ten darysi“, – griežtas meistras. Visi įrankiai kalvėje turi būti pasidaryti paties, mano Dzūkijos krašto tautodailininkas. Jis nenaudoja ir štampų. Įkaitinta kalvės žaizdre geležis įvairiai apdorojama: kalama, plojama, tempiama, skeliama, sukama, lenkiama, kertama.

Namuose taip pat daug Valdo paties pasidarytų interjero detalių

Neturi ir nė vieno darbo, kurį būtų numetęs: „Et, neišeina“. Yra nebaigtų darbų, bet jie bus padaryti, nes kartais ką nors sugalvojus ir pradėjus, ateina skubus užsakymas, tada, žinoma, reikia atidėti. Savo eilės kartais laukia ilgai. Darbų užsakovų šiais laikais rasti nesunku. Internetinė erdvė populiariausia vieta. Tačiau Valdas ir joje nefigūruoja. Į Vokietiją, Štutgartą, važiavo dėti balkono, kai patys vokiečiai, viešėdami netoliese, užsuko pasižiūrėti darbų ir susižavėjo jais.

Su neseniai mirusiu draugu Algimantu Balčiumi, V. Valentinavičius rengė ir edukacines programas mokyklose. Pasiima savo mobilias kalves ir važiuoja į mokyklas, kuriose rengiamos amatų dienos. Yra aplankę Raudondvario (Kauno r.), kur mokosi Valdo anūkė, Kauno, Eržvilko, Alytaus mokyklas. Per išvyką leidžia vaikams padirbėti, pakalti, pamatyti patį procesą. Vaikams tai labai įdomu, daugelis su šiuo tradiciniu senuoju amatu susipažįsta pirmą kartą ir užsibūna prie kalvių nuo pat ankstaus ryto iki vėlumos. Čia Valdas ir vėl truputį susimąsto, kad apskritai kalvystė nepatraukia daug žmonių, nors jis anksčiau manęs, kad kalvių daugės. Nedaugėja.

„Sunku? Jeigu tau malonus darbas, ar jis gali būti sunkus? – retoriškai klausia meistras, rutuliodamas mintį apie savo profesiją. – Be to, kalvių darbas nepigiai apmokamas, galima normaliai iš jo pragyventi, net geriau už kitus tautodailininkus. Daug užsakymų. Tiesa, Lietuvoje nėra labai vertinamas, bet vokiečiai, prancūzai ypač domisi. Užsienyje darbų kainos skiriasi gal kokius 5 kartus.“ Tačiau ne tai yra svarbiausia. Valdo darbai byloja, kad gyvenimo pilnatvė susideda iš bendrystės su amato broliais, su kuriais ir dirbama, ir laisvalaikis leidžiamas, iš pasiryžimo kažką palikti po savęs, iš noro kurti.

Į mus žvelgia šiuolaikinio žmogaus sušildyta ir iš kieto, sunkaus, tamsaus metalo virtusi ažūrine, plastiška, gležna, bet pilna gyvybės kaltinė saulutė. Ar tai ne mūsų gyvenimo metafora? Juo likimas stipriau grūdina ir kala, tuo labiau ryškėja grožio ir gėrio pradmenys, gyvastingai besiveržiantys aukštyn ir užpildantys viską aplinkui. Net kai trūksta šviesos, žemę sukaustęs gruodas, o Laukimas tik tik prasidėjęs...

Inga DUBOVIJIENĖ

Nuotr. Linos Mockevičienės

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai