Pomėgiai
Troškūnai - scena ypatingos kasdienybės spektakliui
2016-06-08

Yra tokių erdvių, kurios traukia išskirtinius žmones. O gal pastarieji tiesiog negali būti bet kokioje aplinkoje. Galbūt kartais tai - sėkmingas, bet atsitiktinis duetas? Režisierė, teatro mokytoja Jolanta Pupkienė šypsodamasi save vadina meilės emigrante, nors šią emigraciją, matyt, galima vadinti dovana abiem pusėms.

Čia, Anykščių rajone, Troškūnuose, jau dvidešimt penkerius metus gyvuoja jos suburta jaunimo ir vaikų teatro studija „Mes", pastatymais džiuginanti ne tik savo kraštą, apdovanojama įvairiuose festivaliuose, ir svarbiausia, mokanti būti, leidžianti kurti, padedanti augti. Moteris sako, kad būtent šio miestelio erdvė leidžia įgyvendinti jai sumanymus ir daryti tai, dėl ko apskritai verta būti.

Vaikų yra visur

To paties Anykščių rajono Kavarsko miestelyje augusi Jolanta į Troškūnus, vyro gimtinę, atvažiavo dar besimokydama tuometinės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete, tapo kultūros darbuotoja. Ir nors kurį laiką paraleliai dar dirbo Anykščių kultūros centro lėlių teatre, kuriame kažkada ir pati vaidino, tačiau sukūrusi vaikų teatrą Troškūnuose suprato, kad su lėlėmis vis dėlto negali atiduoti visko, ko norisi, ir susikoncentravo ties režisūra Troškūnų teatre. Pamažu įsibėgėjusi teatro studija jau švenčia solidų jubiliejų.

Pačiuose Troškūnuose - apie penkis šimtus gyventojų, visoje seniūnijoje priskaičiuotume nepilnus tris tūkstančius. Miestelio K. Inčiūros gimnazijoje, kur teatrą vyresniesiems moksleiviams dėsto J. Pupkienė, kasmet susirenka mokytis apie porą šimtų vaikų. Bet juk čia - ne didmiestis, kur gali rinktis gabiausius, išskirtinius ir su jais kopti į viršūnes...

Troškūnuose jau 25 metus gyvuoja jaunimo ir vaikų teatro studija „Mes"

„Visur yra vaikų. Žinokite, pačiame mažiausiame kaime gali rasti vaikų. Lankyti mūsų teatrą - prestižo ir garbės reikalas. Aišku, atėję vaikai turi nenusivilti - tai yra labai svarbu. Neišgyvenau tokio meto, kad kviesčiau vaikus ateiti per prievartą, kad trūktų žmogaus vienam ar kitam vaidmeniui", - kalba režisierė su tokiu užsidegimu, kad net nebūdamas tos bendruomenės nariu imi suprasti, kodėl vaikai taip veržiasi į tą studiją.

Nors Jolanta tikina, kad taisyklių jų studijoje yra nemažai, tačiau žvelgiant į šią energija trykštančią moterį atrodo, kad ji ir be taisyklių sugebėtų suvaldyti būrį didesnių ir mažesnių prisijaukinti teatrą norinčių žmonių. Viena pagrindinių taisyklių - priimti žmogų nepriklausomai nuo jo išvaizdos, būdo bruožų ir socialinės padėties. Nežeminti dėl išvaizdos, dėl aprangos, dėl tėvų gyvenimo būdo, gerbti kitą, dirbti visiems kartu.

„Nepakenčiu jokio blefavimo. Mes juk dirbame teatre, kur yra daug dekoracijų. Jeigu reikia nešti, tai neša visi, jei reikia daryti, tai daro visi. Nėra taip, kad penki dirba, trys sėdi ir žiūri, nes, sakykime, mergaitės gražios ir pažeis savo nagus. Teatre tokiems ne vieta", - pasakoja vadovė. Svarbu, kad nei jai, nei vaikams netektų raudonuoti vieniems dėl kitų. Vaikai privalo gerbti suaugusius žmones ir gerbti erdvę, kurioje jie būna. Tokios pagrindinės teatro ir viso gyvenimo taisyklės, kurias jauniesiems teatralams stengiasi perduoti J. Pupkienė.

Svarbiausia - procesas, spektaklis - tik rezultatas

Prakalbus apie teatro reikšmę vaikams, Jolanta tikina, kad spektaklis jai yra tik rezultatas. Gražus, džiuginantis, malonus, tačiau - rezultatas. Labai daug darbo vyksta iki išėjimo į sceną. Ir jis, matyt, yra svarbiausias. Trupė ne tik gvildena spektaklių medžiagą, ruošia dekoracijas, bet ir stebi kitų pastatymus, analizuoja, plečia akiratį stebėdami profesionalų darbą. J. Pupkienė kelis kartus pabrėžia, kad svarbu neapsiriboti tik rezultatu ir jo siekimu.

„Labai džiaugiuosi savo teatralais ne dėl to, kad mes darome gražius spektaklius. Kartais vykusius, kartais nevykusius - ne visada juk pasiseka. Asmenybės ugdymas man yra pats svarbiausias dalykas. Noriu, kad vaikai būtų kitokie. Kad jie nebijotų išsakyti savo nuomonės viešumoje, būtų asmenybės, turinčios savitą pasaulį. Aišku, jiems nelengva gyvenime, ne visada jie būna suprasti, dažnai išgirsta - „kokius čia menininkus vaikai vaizduoja?", bet tokie mano pagrindiniai tikslai", - kalba moteris.

Visi vaikai nori pagrindinių vaidmenų. Tenka įtikinti, kad šiame spektaklyje jis bus pati gražiausia ropė pasaulyje. Ir jei pasako vos tris žodžius, bet jam gera būti ta rope, jis gerai jaučiasi, vadinasi, viskas gerai. Tokia J. Pupkienės darbo filosofija, kasmet į studiją pritraukianti vaikų, kurių dalis po kone dvylikos kartu praleistų metų ir toliau pasirenka studijuoti, gyventi ir dirbti meno pasaulyje.

Teatro užsiėmimai nėra vien tik vieta, kur išmokstama nebijoti scenos ar raiškiai skaityti. Studijoje mokomasi daug proziškesnių, bet ne mažiau svarbių dalykų. „Galime užpildyti kažkokių dalykų trūkumą šeimoje, darome didžiulį socialinį darbą. Man patinka auginti vaiką", - aiškina režisierė, čia pat primindama, kad kiekvienas iš mūsų privalome turėti savo vietą, realiai vertinti savo galimybes, ir - menininkui tai itin svarbu - nepervertinti, nebijoti pripažinti savo klaidų.

Šimtus teatrinių vaikų turinčios teatro studijos „mamos" nuomone, bendraujant su vaikais ir jaunimu, labai svarbu kartais tiesiog laiku atsiprašyti, leisti vaikams būti svarbesniais. „Jei neleidi vaikui būti svarbiam, tai tada viskas. Apskritai, vaikas yra gimęs tam, kad jam niekas nevadovautų, nes jei mes jam vadovaujame, tiesiog jį užgesiname ir anksčiau ar vėliau tai gyvenime išlenda", - dalijasi patirtimi režisierė.

Padėti augti, bet nepretenduoti į tėvų vietą

Jolanta šypteli, kad šeima jau priprato prie savaitgaliais vis užgriūnančių buvusių studijos „Mes" narių, ir nors kiekvienas su savo istorijomis, gyvenimais ir nuotykiais, kartais jau net ima varginti, tačiau gal tai - tik įrodymas, kad kažkas iš aukščiau šiai moteriai nepagailėjo dovanos, leidžiančios su vaikais rasti bendrą kalbą. Tačiau režisierė drąsiai rėžia, kad trauksis iš mylimo darbo, jei, neduokdie, sulauks tokio laiko, kai vaikai jos ims šalintis. Kai nepasakos paslapčių, neateis pasikalbėti, negaudys, nelakstys iš paskos.

Šimtai „sceninių vaikų", esančių ir grįžtančių, o kaip rasti laiko savo šeimai, kaip išlaviruoti tarp visų veiklų ir namų? „Galbūt todėl turiu tik vieną dukrą. Kitaip, galvoju, negalėčiau savęs tiek atiduoti. O jei vadovas negali savęs atiduoti, tai tada... Man labai keista girdėti iš žmonių, kad jie dirba: atėjau, pastačiau, padariau, išvažiavau, parodžiau. Ir man labai gaila vadovų, kurie piktinasi, kad tėvai nesirūpina savo vaikais... Dabar didžiulis tempas, visi bėga. Tos dvi trys valandos per dieną ir duotos tam, kad pavaduotum tėvus galų gale," - svarsto teatro vadovė.

Tačiau čia pat pabrėžia, kad pakeisti kelioms valandoms, tai nereiškia apskritai bandyti taikyti į tėvų vietą. Nors kartais ir troškūniečių tėvai pykteli, kad vaikai daug konsultuojasi su vadove, o jai dėl tų vaikų skauda kaip dėl savų, tačiau Jolanta tikina neužimanti tėvų pareigų ir jokiais būdais nesistengianti to daryti. „Vaikams sakau, kad teatras - tik viena gyvenimo stotelė. Čia jūs verkite, draugaukite, mylėkite vienas kitą, bet pati svarbiausia jums gyvenime - šeima. Jei vaikai sako, kad konfliktuoja su tėvais, klausiu, kas sėdės prie jų lovos, jei jiems nesiseks, sirgs ar bus blogai? Mama ir tėtis. Močiutės, seneliai, dėdės... Patys artimiausi žmonės."

Ir tėvams, vedantiems vaikus į teatro užsiėmimą, nereikėtų galvoti apie didžiausius vaidmenis, užkariautas scenas ar būsimą žvaigždę. Čia neauginami profesionalai. Tai - tik edukacijos priemonė, galimybė augti, išlaisvinti fantaziją, įskiepyti geriausius dalykus, ugdyti gebėjimą bendrauti. „Teatre yra labai gerų dalykų, kurių negali duoti tėvai. Ne dėl to, kad tėvai blogi. Režisieriai žino tam tikrų gudrybių, kaip prieiti prie vaikų, kaip padėti jiems atsiskleisti. Ateina vaikų, turinčių scenos baimę, užguitų, nemokančių bendrauti. Jie teatre atsigauna, atsiskleidžia", - samprotauja moteris.

Kiekvienas aktorius nori pagrindinių vaidmenų, o režisieriai - didžiųjų scenų. Jolanta šypteli, kad tai yra natūralu. Kiekvienas menininkas turi šiek tiek didybės, tačiau nieko nėra liūdniau už neįvertintą žmogų. „Jei darysi unikalius dalykus, tai tave ir pastebės. Esu saviveikliniame teatre ir sugebu dirbti tik šitame teatre, žinių turiu irgi tik šitam teatrui. Visi negali būti koršunovai, nors ir labai nori. Kad tau būtų gera, pats turi susikurti jaukų lauką. Jei jauti diskomfortą, žmonės, su kuriais dirbi, tą iš karto supranta. Negali būti labai didelis menininkas ir nuolat skųstis, kad niekas nepastebi, kad turiu dirbti su „kaimiečiais". Nesąmonė. Eik lauk tada iš kaimo, važiuok į Vilnių - gal ten pastebės".

Profesionali kultūra regione? Būtinai!

Jolanta atrodo viena iš tų moterų, kurios į minutę sugeba sudėti kelias. Gal kitokio tempo ir negali būti, kai be teatro vadovės, režisūrinio, pedagoginio darbo, jos dėmesio laukia šeima, bendruomenė, laiko reikia ir Anykščių kultūros centro Troškūnų skyriaus veiklai organizuoti.

Ypatingos XVIII a. Šv. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno erdvės, kuriuose vyksta kultūriniai ir bendruomenės renginiai, traukia menininkus. Miestelyje vyksta tarptautinė meno terapijos ir kūrybinių improvizacijų stovykla-festivalis „Troškimai", jaunimo etninės kultūros ir keistojo folkloro festivalis „Folk virus", įvairūs kiti renginiai, koncertai. J. Pupkienė pripažįsta, kad tenka laviruoti tarp norų, galimybių, publikos, tačiau vėl pabrėžia, kad laviruoti ji privalo, mat jos darbe jokio despotizmo negali būti, nes kūryba yra laisva ir žmogus turi būti laisvas pasirinkti.

Puikios erdvės traukia klasikinės kultūros menininkus, tačiau jei žmonėms norisi paprasčiau? Mitai apie provincialią publiką daužomi iškart: provincialumas slypi ne erdvėje, o galvoje. „Mūsų žmonės protingi, išsilavinę. Aš nepaliauju jais džiaugtis. Kaime yra labai daug šviesių žmonių. Mūsų bendruomenė yra labai paaugusi ir nori daug ko, pigių renginių nelabai pakiši. Mūsų misija - atvežti gražiausius koncertus ir įdomiausius žmones į Troškūnus", - sako Jolanta ir čia pat ima pasakoti istoriją, kaip vieną kartą šviesaus atminimo aktorius Laimonas Noreika atvažiavęs skaityti poezijos garsiai pasamprotavo, kad gal šiai publikai ji bus kiek per sudėtinga, gal nelabai suprasta. Po renginio prie jo priėjusi dabar jau anapilin iškeliavusi močiutė įteikė gėles ir prigrasė daugiau taip nesakyti. Nes ji, nors ir vos mokanti rašto, tačiau skaitanti ir filosofinius veikalus. Štai ir provincialumas.

Kita vertus, klausytoją, žiūrovą reikia ugdyti. J. Pupkienė sako ir teatro vaikams aiškinanti, kas yra profesionalus atlikimas, kas yra gyva muzika, kodėl ji gera. Bet tą daryti reikia ir ne tik vaikams.

Kalbant apie po Troškūnų skliautais verdantį kultūrinį gyvenimą, nemažai savo srities apdovanojimų gavusi J. Pupkienė vis pabrėžia, kad visa tai ji sukuria ne viena - yra daugybė ją palaikančių žmonių. Kone pusę renginių sėkmės ji linkusi priskirti puikioms, klebono Sauliaus Filipavičiaus dėka, gyvenimui vėl prikeltoms vienuolyno erdvėms. „Kitoje vietoje net negalėčiau dirbti. Man troškūniečiai leidžia daryti tai, ką noriu daryti - tai irgi labai svarbu - nemenkindami manęs. Gal, aišku, pakalba, kaip ir visur. Bet man į akis niekada nėra pasakę: „Kokia nesąmonė". Jie labai gerbia mano darbą, jaučiuosi įvertinta", - svarbius žodžius ištaria Jolanta Pupkienė. Jos noras - ugdyti vaikus, kad jie didžiuotųsi savo kraštu, jo žmonėmis, kad nuvažiavę į Vilnių nebijotų pasakyti, kad jie yra iš Troškūnų kaimo.

Asta LAUKAITIENĖ

Aleksandro Juozapaičio nuotraukos

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai