Pomėgiai
Kurti įkvepia patirti įspūdžiai ir gamta
2016-01-07

Julijos Macijauskienės sodelyje ant virvių džiūsta ne skalbiniai... Vėjyje linguoja jos ažūriniai karpinių paveikslai, kurių kiekviename atsispindi ne koks nors epizodas, o ištisi pasakojimai. Tai trapūs moters sielos virpesiai, atvilniję iš giminės genų, neužgesinti pokario sunkumų ir jau sotesnės dabartinės kasdienybės ir buities.

Tautodailininkė žinoma ne tik Kiduliuose, kuriuose užaugo ir gyvena šiuo metu, bet ir visame Šakių rajone. Kai pradedame pokalbį apie jos popierinius kūrinius, užburiančius grožiu, dydžiu ir linijų smulkumu, moteris žaismingai tarsteli, kad jie jau pabodę, jau norisi kažko naujo, mieliau šiuo metu drožinėtų. Iš rankų vis paleidžia fantastiškus ir spalvingus medinius paukščius. Juose per spalvų žaismą išlieja ir dailininkės talentą. Prieš kelerius metus savo gimtojo Pervazninkų (Šakių r.) kaimo jubiliejaus proga iš ąžuolo sukūrė keturių metrų aukščio stogastulpį. Kidulių dvarui padarė medinį antspaudėlį su kryžialapiu, kuris yra puošybinis Kidulių dvaro elementas.

„Visada mėgau medį. Gal todėl, kad mano tėtis buvo ir bitininkas, ir stalius. Augau tarp skiedrų, todėl man labai patinka medžio kvapas, - sako J. Macijauskienė. - Ir dabar esu užsikrėtusi paukščių drožyba. Mano paukščiai nedideli: randu kokį lentgalį, išpjaustau ir nudažau. Kartais vieną kitą paukštuką nupiešiu su pastele, su akrilu. Karpinius atidėjau."

Karpiniai yra pasakojimai

Nors ir atidėti, įspūdingieji karpiniai patys primena apie save. Į menininkę vis kreipiasi tai Kidulių bendruomenė, tai rajono Kultūros skyriaus darbuotojai, vis paragina dalyvauti parodose, eksponuoti darbus kurioje nors vietoje. Viena paskutiniųjų parodų surengta šių metų pavasarį. „Aš dirbu, nes man patinka, bet dalyvauti parodose nesiveržiu. Jeigu kas paprašo, dalyvauju, - kukliai kalba J. Macijauskienė. - Man patinka kūrybos procesas. Gaila, kad buities darbai atima daug laiko, o kitkam pristinga jėgų. Anksčiau kūrybinis laikotarpis buvo vakarai. Dabar jau kitaip - vakare jau nėra jėgų. Tokia mano kūrybinė virtuvė."

Karpyti Julija pradėjo dirbdama Jurbarko vidurinėje mokykloje dailės mokytoja. Tuomet ji dar dirbo ir bibliotekoje

Į mokyklą atėjo baigusi Kauno taikomosios dailės technikumą. Su mergaitėmis per pamokas pradėjo gaminti iš popieriaus atvirukus, paskui karpė didesnius sveikinimus. Tada laikraštyje pamatė vienos moters karpinių nuotraukų ir pati pabandė iškarpyti didesnius paveikslėlius. Daug dėmesio tam neskyrė, nes nelabai ir buvo laiko: buitis, visuomeninė veikla, darbas, be to, viena augino sūnų.

Kurti didelius darbus pradėjo gerokai vėliau, maždaug nuo 1990 metų. Tuokart vienas pažįstamas žmogus atnešė iš spaustuvės makulatūros, popieriaus atliekų. Jos buvo didelės, celofanuotu paviršiumi. Užsidegė, kaip tą gėrį panaudoti. Ir tada šovė mintis daryti didelius karpinius. „Sode ištempiu virvutę ir kaip skalbinius su segtukais padžiaustau. Gražu, - džiaugiasi tautodailininkė. - Karpiau karpiau, parodose dalyvavau, užsakymų dar ir dabar turiu."

Anot jos, karpiniai yra ištisi pasakojimai. Juos žiūrėdamas, besigrožėdamas žmogus gali pats susikurti savo istoriją. Yra ir teminių karpinių. 2014-aisiais Kristijono Donelaičio jubiliejiniais metais J. Macijauskienė sukūrė keturis darbus pagal šio rašytojo kūrinį „Metai". Tai „Pavasaris", „Vasara", „Ruduo" ir „Žiema". Yra keletas darbų pagal Maironio eilėraštį „Už Raseinių, ant Dubysos".

Šios technikos meno niekas tautodailininkės nemokė ir nerodė. Iš pradžių karpė tradiciškai žirklutėmis, sulanksčiusi popieriaus lapą. Didelius paveikslus pradėjo pjaustyti peiliuku, popierių pasidėjusi ant kieto pagrindo, nes su žirklutėmis negalima išgauti plonų linijų, tuoj pat plyšta. „Negaliu net sau atsakyti, per kiek laiko sukuriu karpinį. Būtų visai įdomu išsiaiškinti trukmę. Nes dabar vieną dieną užtrunku 5 minutes, kitą dieną dirbu 3 valandas. Reikės užrašyti, kiek užtrunku", - susimąsto Julija.

Karpinius įsigiję žmonės panaudoja įvairiai. Kadangi jie yra vientisi, ne iš atskirų dalių, dažniausiai įrėmina pakloję ant kokio nors pagrindo. Karpiniai iš abiejų pusių yra su plėvele, tad kai kas karpiniais papuošia langus. Viena Julijos klasės draugė yra taip papuošusi įstiklintą balkoną - jis atrodo tarsi su vitražais.

Patirti įspūdžiai atsispindi darbuose

Neskubindama dienų, bet ir neužsisėdinti vien tik prie savo kompiuteriuko, kur kas vakarą skaito naujienas, Julija Macijauskienė vis įsitraukia į projektus, kartais meninius, kartais - gyvenimiškus. Štai, jos 70 metų jubiliejaus proga sūnus padovanojo skrydį oro balionu nuo Jurbarko link Šakių. „Labai labai patiko skrydis su anūkais," - stebina jaunatviškumu ir gyvenimo džiaugsmu spinduliuojanti moteris. Ta netradicinė šventinė kelionė tuoj pat virto karpiniu, atskleidžiančiu iš aukšto matytų vaizdų grožį. Kiekvienas įsimintinesnis įvykis tampa karpiniu. Vienais metais J. Macijauskienė plaukė su baidarėmis, pamatė labai gražių mažyčių žuvelių, tai irgi įkvėpė sukurti popieriaus darbą.

„Jaunystėje mažiau kurdavau, ir laiko tam buvo mažiau, nes daug energijos atimdavo darbas, - išsprūsta atodūsis.

Yra minčių kartu su grafike Elvyra Kriaučiūnaite surengti parodą Kidulių dvare. Kol kas tai tik svajonės, bet grafikė rimtai ketina parengti projektą, o J. Macijauskienė išpjaustys daugiau paukščių, tada abi žiūrės, kaip pakryps reikalai. Tautodailininkė dalyvauja ir ugdymo projektuose: su mokiniais 2013 m. vasarą, pakviesta Kidulių mokyklos, kūrė karpinius. Vėliau moksleiviai važiavo į Armėniją, ten surengė savo atsivežtų darbų parodą. Mokytojavimo metais, anot Julijos, mokiniai labiau mėgo piešti dažais, o karpinius rinkdavosi tik labai kruopščios mergaitės, visų įtraukti nelabai sekdavosi. Popieriaus darbams reikia kantrybės, kruopštumo, o vaikams labiau sekasi kurti su dažais, tada ir rezultatas greičiau matyti. „Pasekėjo nepalikau", - atsidūsta buvusi mokytoja. Tiesa, dirbdama Tauragės vidurinėje mokykloje, vadovavo fotografijos būreliui, net laboratoriją buvo įkūrusi. Šiandien vienas buvęs mokinys Andrius Ufartas yra profesionalus fotografas.

Prisilietimas prie meno

Gimusi karo metais, J. Macijauskienė į mokyklą ėjo pokariu. Tuomet apie dažus net nedrįsdavo pagalvoti. Mokykloje negavo jokių dailės pagrindų, piešimą dėstė įvairių dalykų mokytojai, kuriems pridurdavo piešimo pamokų darbo krūviui sudaryti. „Ką mes nupiešdavome, tas ir buvo gerai. Patarimų jokių negaudavome," - prisimena pašnekovė. Tiesa, vieną kartą, jai bebūnant maždaug 8 klasėje, atlikti praktikos atvažiavo Dailės akademijos studentai. Vienas jų sutiko pamokyti mergaites piešti, tad trise - pusseserė, kuri domėjosi daile, dabar žinoma grafikė Elvyra Kriaučiūnaitė, ir ji pati - kelis vakarus pas tą studentą mokėsi profesionalaus piešimo pagrindų.

Kadangi menas jau buvo palietęs jos sielą, norėjo toliau ta kryptimi eiti, įstojo į Kauno taikomosios dailės technikumą. Tėvai visai neprieštaravo dukters pasirinkimui. Tai greičiausiai lėmė ir jų polinkis menui.

Daug gyvenimiškų pamokų moteris gavo iš šeimos. „Mūsų šeima labai tvarkinga ir ekonomiška. Mama viską apskaičiuodavo. Ypač reikėjo laviruoti pokariu. Užsiaugindavome vieną paršiuką, mėsą reikėjo taupyti. Į mokyklą einantiems broliui ir sesei mama įdėdavo duonos riekutę su keliais plonais lašinyčių rėželiais. Kai aš paprašydavau, sakydavo, kad jie mokosi, todėl jiems reikia daugiau, o man ką nors kita padarydavo, - mintimis į vaikystę grįžo tautodailininkė. - Žinoma, ir man, kaip jauniausiai, šiek tiek duodavo. Taip taupiai ir apgalvotai mama mus ir išmaitino. Mane irgi įpratino viską apgalvoti, tad beveik niekada neturėjau problemų dėl pinigų."

Baigusi mokslus mergina dirbo Jurbarko, paskui - Tauragės rajone. Vėliau vieniša teta prikalbino grįžti į Kidulius ir gyventi kartu, be to, tėvai skatino arčiau gimtinės atsikelti, tad abi moterys nusipirko per pusę namuką. Beje, Julija ir pati yra baigusi Kidulių mokyklą, kurioje vėliau ir dirbo iki pensijos.

Moteriai labai svarbu pamatyti profesionalių dailininkų darbus. Ir dabar, atvažiavusi pas mieste gyvenančią pusseserę, stengiasi muziejus ir galerijas apibėgti. „Tada lyg ir pasisotinu, lyg ir daugiau minčių kyla, - įspūdį išsako J. Macijauskienė. - Iš anksčiau turiu sukomplektavusi atskirų autorių ir mišrių dailės albumų. Juos vartau, nagrinėju, jeigu ilgiau muziejų nepasiekiu. Reikalingas penas, kad būtų įkvėpimas."

Kūrybinga giminė

Atsigręžusi į vaikystės dienas, Julija prisimena, kad, būdama jauniausia, visada sekė paskui trejais metais vyresnį brolį ir šešeriais vyresnę seserį. „Nuo vaikystės aš su kūryba. Sesuo buvo mėgėja piešti, tai aš paskui ją, kopijuodavau, ką ji darydavo, - sako tautodailininkė. - Giminėje įgimtas polinkis piešti. Man tai yra poilsis. Kai piešiu, pamirštu viską, kas bloga, atsigaunu. Kartais maišau puodą, buityje sukuosi, o mintys jau kūryboje, galvoju, ką čia sukurti, ką padaryti. Kūryba palengvina gyvenimą."

Nors J. Macijauskienės sesuo nesusiejo gyvenimo su menu, įstojo studijuoti medicinos, jos pomėgis piešti šiuo metu vėl suaktyvėjęs. Kadangi dėl senatvės sunkiai vaikšto, tai piešimas jai tapo bene vienintele gyvenimo pramoga. Mama buvo siuvėja, mėgo ir kitus rankdarbius, mezgimą. Visada domėjosi knygomis, buvo labai apsiskaičiusi. Daug siūdavo ir neturėdavo laisvo laiko, tai prašydavo vyresniosios dukters skaityti garsiai. Žinoma, klausydavosi ir mažoji Julija. Nors ne viską suprasdavo, bet ką gebėdavo įsivaizduoti savo mažoje galvelėje, tas jai labai patiko. Kita mamos sesuo buvo gera keramikė, lipdė iš molio, be to, garsėjo kaip puiki kulinarė. Vis dėlto daugiausia giminėje architektų: pusbrolis, brolio duktė, sesers duktė, dar daug kitų.

Sūnus Žilvinas yra bitininkas, pasak mamos, kai nori, tai turi ir meno gyslelę. Nuo mažumės labai mėgo piešti pieštukais. Su juo buvo lengva - paduodi popieriaus lapų, dažų, spalvų, ir vaikas dirba. Julija turi išsaugojusi 4-5-erių metų amžiaus sūnaus piešinių. Dabartiniu metu Žilvinas buvo padaręs keletą meniškų avilių, juokais vadintų belzabubais. Yra net pardavęs jų. Be to, jis vertina ir aptaria mamos darbus, negaili pastabų. O Julija juokiasi, kad kartais su jomis sutinka, kartais paprieštarauja. Anūkų menas nepatraukė, jie suka racionalesniais keliais.

Gamtos dalis

Kalbėdama apie kūrybą, pašnekovė pabrėžia, kad didžiausias įkvėpimas jai yra gamta. „Labai mėgstu gamtą. Esu jos dalelė ir be gamtos negaliu, - tvirtina tautodailininkė. - Galbūt dėl to, kad mūsų tėviškė visai netoli miško. Mes su broliu mėgdavome po jį klaidžioti, ypač žiemą su slidėmis. Kai buvome vaikai, brolis, būdamas vyresnis, geriau žinodavo, kur paukščių lizdai, lapės ola, tai vis mane vesdavosi parodyti." Prisiminimais nuklydusi į praeitį, ji pasakojo, kad kai mokėsi, grįždavo namo keliu palei Nemuną. Tuomet, ypač pavasarį, žiūrėdavo per autobuso langą ir širdis atsigaudavo nuo nuostabių vaizdų.

Ir dabar Julija gyvena prie parko. Šiemet į sodą atliuoksėjo voveraitė, kuri nurinko visus lazdynų riešutus. Žiemą visą laiką paukštelius lesina. Jie moteriai atrodo be galo gražūs, jais visada gėrisi. Taip mintis ir užvaldė noras išdrožti paukščius iš medžio. „Dar man labai patinka vabalai, tik jie ne tokie spalvingi, - juokiasi J. Macijauskienė. - Vabalą iš medžio išdrožti būtų sunkiau. Su paukščiu fantazuoti galima daugiau." Šiuo metu namuose yra „apsigyvenę" 18 paukščių. Kai kurie prikalti ant sienų, vienas „nutūpęs" ant daržinės sienos, kitas - ant pavėsinės. Net ant medžio kabėjo, kol vėjas nenupūtė. Didelis paukštis, padarytas iš tinkamos formos obels kamieno, stovi, kur medžio būta.

Julijai patinka medžiai ir krūmai, tad ir karpiniuose daug medžių lapijos: ji įkvepianti ir įdomi savo formomis, raštais, išsiraizgymais. Gražu menininkei ir akmenys. Šiemet sode padarė varliukų: radusi įdomesnės formos akmenį, uždėdavo ant jo kitą, dar akis prilipdydavo - ir štai varliukas.

Paklausta apie planus, pašnekovė šviesiai atsidūsta. Ji pati nieko neplanuojanti, nebent kitų metų rudenį, išskrendant paukščiams, dvare padarys drožtų ir pieštų paukštukų parodą... paukščiams palydėti. „Aš pati neužilgo išskrisiu, tai bus toks simboliškas gestas", - ištaria.

Bet tai tik akimirkos nuotaika, nes tuoj pat menininkė išsako norą dar kur nors išvažiuoti, atrasti dar nepažintos Lietuvos kampelių. Šiemet, minėdama savo 74-erių metų gimtadienį, kateriuku plaukiojo Mingės kaime. Anot jos, geriau turto mažiau turėti, bet pasaulį pamatyti. Ir įspūdžiai tada vėl sumirgės suplevens sode sukabintuose karpiniuose, paukščiuose, piešiniuose.

Inga DUBOVIJIENĖ

Žilvino MACIJAUSKO nuotraukos

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate ŽŪM perkėlimą į Kauną?
Orai