Pažintis
Ir piliakalniai lengviau atsidūsėja
2018-02-15

Šią vietovę jau atrado vietiniai ir užsienio turistai. Kraštovaizdžio unikalumu ir išskirtinumu ji dažnai gretinama su Kernave. Jos senovės karžygių tragiška žūtis, apipinta padavimų, žadina patriotizmą. Maža, kukli ir, rodos, niekuo neišsiskirianti šios vietovės evangelikų liuteronų bažnytėlė pretenduoja į UNESCO pasaulio paveldą. Iš šio miestelio kilę garsiojo amerikiečių rašytojo Džeromo Selindžerio protėviai. Tautinio paveldo ženklu pažymėti meduoliniai grybukai kepami irgi čia. Tai - Sudargas.

Albertą Dragūnaitienę, Sudargo bendruomenės centro vadovę, aplankėme jos „biure" - erdvioje namų svetainėje, kurioje ant plataus darbo stalo - būtiniausia kompiuterinė įranga. Ši smulkmena iškalbinga, kai žinai, kad Alberta jau atšventė aštuoniasdešimtmetį, bet amžius - ne kliūtis aktyviai darbuotis. Prie kompiuterio ji praleidžia nemažai laiko: ieško informacijos, susirašinėja laiškais (rašo dažnai ir daug), dar ir literatūrine kūryba užsiima. Bendruomenės pirmininkę gali sutikti organizuojančią renginius, lydinčią turistus, dalyvaujančią posėdžiuose ar susirinkimuose.

„Susirinkimai - ne šiaip pasisėdėjimai, kaskart atsiranda reikalų, dėl kurių būtina susitarti. O kai klausimai nėra reikšmingi, tariamės telefonu. Stengiamės viską spręsti kolektyviai ir kiek galima labiau su visais dalytis darbu ir atsakomybe. Dalijamės pareigomis, darbais, paskui, jei reikia, kiekvienas pasitelkiame dar daugiau žmonių ir visi kartu, bet kiekvienas savo bare, atliekame, ką sutarę. Manau, kad tai ir yra tikrosios bendrystės pamatai. Čia ir slypi mūsų šiokių tokių pasiekimų paslaptis. Be gerų bendruomenės žmonių jokių pasiekimų nebūtų", - bendruomeninio darbo principais dalijasi A. Dragūnaitienė.

Piliakalniai užbūrė

Sudarge ji gyvena daugiau kaip pusę amžiaus. Baigusi filologiją Vilniaus universitete, į Sudargą atsikėlė vyrui gavus paskyrimą vadovauti ūkiui. Sako, tebepamenanti tą pirmą kartą, kai sutuoktinis atvežė parodyti, kur turėsią kurtis. „Buvo gegužė... Paukščių čiulbėjimas, augalų žydėjimas, kvepėjimas, grožis... Mus priėmusi pagyvenusi moteris pavaišino kava, o paskui palydėjo į panemunę, parodė Vorpilį ir kitus piliakalnius. Nuo tada jie mane ir užbūrė", - prisimena Alberta.

Keturis dešimtmečius ji atidavė Sudargo mokyklai: dirbo mokytoja, o vėliau mokyklai vadovavo. Visas miestelis - jos buvę mokiniai. Bet visada šalia pagrindinio darbo ir šeimos atsirasdavo dar kokios nors veiklos. Niekada nebuvo, kad kuo papildomu neužsiimtų. Šis polinkis, kaip ji sako, nuolat įveldavo į nesibaigiančius darbus, o tada jau nebūdavo linksma, nes tai, kas pradėta, reikėdavo ir užbaigti. Taip ir su vadovavimu bendruomenei. Bendruomeninės veiklos Sudarge iniciatorius kunigas Jonas Povilaitis 2004-aisiais pasiūlė jai perimti vadovavimą. Alberta sutiko būti pirmininke vienus metus, kurie... išsitęsė į keliolikos metų veiklą. Sako, kad jau labai reikėtų pamainos.

„Žmonės anuomet buvo sutrikę, nežinojo, ko nusitverti. Miestai paprasčiau išgyveno krizes ir sukrėtimus, o kaime negandos palietė kiekvieną ir daug skaudžiau. Iš pradžių labai netvirtai stojomės ant kojų, vėliau bendruomenės sutvirtėjo, suaktyvino kaimą, atskleidė perspektyvas aktyvesniems gyventojams. Suteikė progą išmėginti naujas veiklas", - prisimindama veiklos pradžią pasakoja pašnekovė.

Stiprybė bendrystėje

Sudargo bendruomenės telkimosi prisiminti ir minėti tai, kas kraštui reikšminga, ištakas Alberta Dragūnaitienė įžvelgia dar praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai su rajono organizacijomis buvo sumanyta 1984 m. minėti lietuviškos spaudos platinimo organizatoriaus, kunigo, vertėjo, knygnešio Martyno Sederevičiaus 155-ąsias gimimo metines (minėjimą iniciavo ligi šiol gyvuojantis rajono lituanistų sambūris). Sovietiniai partiniai veikėjai perspėjo: jei bus organizuojama eisena prie kunigo kapo, tai būsiąs pirmas ir paskutinis minėjimas. Eisenos atsisakė, o žmonių susirinko gausiai, ir ne vien sudargiečių, atvažiavo Vilniaus universiteto profesūra, inteligentija, tie, kas suvokė knygnešystės kaip idėjos ir reiškinio svarbą tautiškumui, lietuvybei.

„Darbas bendram labui suteikia ryžto, pasitikikėjimo ir įkvėpimo", - sako Sudargo bendruomenės centro vadovė Alberta Dragūnaitienė

Imta rūpintis ir piliakalniais, kuriems valdžia anksčiau dėmesio neskyrė, bet vietinių žmonių sąmonėje garbinga ir tragiška praeities karžygių istorija žadino pasididžiavimo jausmą. Tačiau iš esmės sutvarkyti piliakalnius, atverti juos lankytojams, padaryti prieinamus ir privažiuojamus prireikė nemažai laiko ir finansų. Tokios galimybės atsivėrė tik atkūrus nepriklausomybę, įstojus į Europos Sąjungą. Pasak A. Dragūnaitienės, piliakalnių kompleksas - didžiausias apylinkių turtas. Šiandien jis sutvarkytas, išretinti medžiai, iškirsti krūmynai, įrengti takai, laiptai, automobilių aikštelės. Nuo penkių piliakalnių atsiveria nepakartojamas Nemuno slėnio kraštovaizdis. Dalį piliakalnių tvarkymo darbų finansavo Šakių rajono savivaldybė, Kultūros paveldo departamentas, kita dalis - iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.

Vietos bendruomenė savo veiklą susiejo su istorinės ir etnokultūrinės atminties išsaugojimu, kartu tęsdama jau anksčiau vietos gyventojų pradėtas iniciatyvas. Taip miestelio centre atsirado kuklus paminklas „Plunksnelė", skirtas lietuviško žodžio ir rašto sergėtojams (2004 m.). O 2007-aisiais aukščiausioje Nemuno pakrantės vietoje, ant Bevardžio piliakalnio, iškilmingai atidengtas paminklas Sudargo pilies gynėjams atminti (aut. V. ir A. Cikanos). A. Dragūnaitienė rodo ilgą sąrašą aukotojų (įmonių, įstaigų ir gyventojų), kurie prisidėjo prie šio monumento atsiradimo.

„Anuomet kreipiausi į šviesios atminties Joną Trinkūną, Senosios baltų religinės bendruomenės vadovą, kad padėtų organizuojant Sudargo karžygių tragedijos paminėjimą, o jis pasiūlė įamžinti ir istorinį faktą - pastatyti paminklą karvedžiui Sudargui. Iš pradžių sumišau: nei ginčytis, nei pritarti, nes laiko iki sukakties likę nedaug. Kaip ir iš ko pastatyti? Ką paminklas turėtų vaizduoti? Susiradau skulptorių Vidą Cikaną, jis sutiko. Tada - su kepure per svietą.

Gyvenime nedrįsčiau, bet kai ne sau, o bendram reikalui, tai ir Dievas duoda šviesaus proto. Pradėjau nuo mūsų krašte rinktų Seimo narių ministrų, o paskui aukotojų sąrašas savaime ilgėjo... Šventei paminklas stovėjo. Jis gal ne ištaigingas, bet išraiškingas, optimalaus dydžio, puikiai dera su kraštovaizdžiu", - didžiuojasi A. Dragūnaitienė.

Naujausias paminklas Sudarge iškilo 2016-aisiais. Jame įamžintas visų krašto kaimų atminimas, iškalus jų pavadinimus akmenyse, kurie gražiai suguldyti į paminklą. Kiekviename iš akmenų - kaimo pavadinimas, šeimų ir gyventojų skaičius. Tai kraštotyrininko Juozo Gylio sumanymas. O šventinti paminklą buvo pakviestas jau minėtas kunigas Jonas Povilaitis, kurio dėka Sudarge ir prasidėjo bendruomeninė veikla, sutelkusi žmones prasmingiems darbams.

A. Dragūnaitienė sako, kad šiandien daug kam atrodo, jog viskas visur finansuojama europinių fondų pinigais, anaiptol, paminklų statybų fondai nefinansuoja, visa tai - už vietos gyventojų, rėmėjų suaukotas lėšas.

Turizmas - didelė vertybė

Bendruomenės centras ateities planus sieja su smulkiaisiais amatais, kurie pritrauktų daugiau turistų, garsintų kraštą. Šiandien plačiai žinomi Sudargo grybukai, pripažinti tautiniu paveldu, miestelyje kepami bene šimtą metų. Tai užfiksuota ir archyvinėse nuotraukose. A. Dragūnaitienė šnekina miestelio ūkininką, kad imtųsi papildomos veiklos - teiktų maitinimo paslaugas turistams bent per aktyvųjį sezoną. Tokiai veiklai bendruomenė galėtų padėti pasirūpinti parama. Pirmininkė svarsto paprastai: nebus paslaugų, neužsibus ir turistai.

Per 2017-uosius miestelį aplankė daugiau kaip 20 tūkst. keliautojų. Iš kur tokia statistika? Bendruomenės pirmininkė atskleidžia šaltinį: gyventojų, kurie gyvena netoli piliakalnių, paprašyta skaičiuoti atvykstančius autobusus ir automobilius. Skaičiai nepretenduoja į visišką tikslumą, bet gali būti naudojami kaip atspirties taškas.

Bendruomenės centras yra organizavęs ne vieną renginį, o įspūdingiausiu ir daugiausia dalyvių sutraukiančiu tapo „Sudargo piliakalnių atsidūsėjimai". Pilies gynėjų tragedijai paminėti skirtas renginys kasmet vienokia ar kitokia forma vyksta per vasaros lygiadienį, šiemet surengtas jau dešimtą kartą. „Kodėl atsidūsėjimai? - klausia Alberta ir pati atsako. - Piliakalniams šiandien šviesiau, jie gali lengvai atsidusti, kad neužmiršti, neapleisti". Ji pati šventės pavadinimą ir pasiūlė.

Lankyti Sudargą turistai traukia iš įvairių vietų, bet viena lankytojų kategorija ypatinga - tai žydų diasporos atstovai, ieškantys protėvių šaknų, lankantys jų gyventas vietas. Kadaise miestelyje gyveno gausi žydų bendruomenė, vėliau dalis emigravo, daug jų nužudė naciai. Iš Sudargo kilę ir garsiojo amerikiečių rašytojo Džeromo Selindžerio (1919-2010 m.), išgarsėjusio romanu „Rugiuose prie bedugnės", proseneliai (XIX a. jie išsikėlė į Tauragę, vėliau - Lenkiją).

Dar vienas pasienio miestelio išskirtinumas susijęs su liuteronų bendruomene ir, rodos, niekuo neišsiskiriančia jų bažnyčia. Šie maldos namai daugiau kaip 40 metų stovėjo Vokietijos Visbeko mieste, o 1996-aisiais buvo pergabenti į Sudargą. Statinio autorius - garsus architektas Otas Bartningas (Otto Bartning, 1883-1959), suprojektavęs 33 vadinamąsias „Kančios" bažnyčias, kurios Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo pastatytos Europos ir JAV žmonių pinigais, išreiškiant krikščionišką solidarumą su buvusios valstybės agresorės (vėliau - pralaimėtojos) gyventojais. O. Bartningas laikomas vienu iškiliausių klasikinio modernizmo atstovu, puoselėjusiu bendras krikščionybės vertybes. Šiuo metu dedamos pastangos, kad jo bažnyčios, tarp jų ir Sudargo, būtų įrašytos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

***

Sudargo miestelis įsikūręs visiškame užkampyje, prie vakarinės Lietuvos sienos, į kurį veda vienintelis kelias, privažiuojamas tik nuo Jurbarko ir Šakių. Už jo - Ramoniškių pasienio kontrolės punktas pakeliui į Kaliningrado sritį. Valstybės sienos ir Nemuno vagos aprėžtame trikampyje gyvenimas iš pirmo žvilgsnio atrodo sustojęs, tačiau įspūdis apgaulingas.

Viktoras TROFIMIŠINAS

Autoriaus ir Sudargo bendruomenės centro nuotraukos

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai