Pažintis
Dialogas su medžiu
2017-04-26

Galbūt ir jūsų namuose stovi tautodailininko, vilkaviškiečio medžio drožėjo Zenono Skinkio kūrinys - jo išdrožtais pavasariniais angelais kelerius metus iš eilės buvo apdovanojami konkurso „Lietuvos kaimo spindulys" laureatai. Angelas apskritai dažnai skrieja virš šio menininko kūrybos, tačiau tikrai nėra vienintelis herojus.

Viskas prasidėjo net ne nuo drožybos, o kaip jauname amžiuje ir dera - nuo savasties ieškojimų. Tėvų profesijos ir pomėgiai Zenonui menininko kelio nepranašavo, tačiau iš kažkur - gal iš dailės albumų, o gal iš mėgstamiausio dailininko puantelisto Žoržo Seros kūrybos - atsirado tą kelelį grindžiantys pirmieji akmenėliai - piešiniai. Piešti sekėsi taip gerai, kad jaunas savamokslis dailininkas netruko gauti darbą Vilkaviškio kultūros namuose.

Bet kokie gi tada, beveik prieš tris dešimtmečius, menai galėjo būti kultūros namuose? Visiškai propagandiniai. Kita vertus, piešti vis tiek reikėjo mokėti, ir tobulėti norėjosi. Praktika iš armijos, kur apipavidalinta gausybė sienlaikraščių irgi labai pravertė, bet mokslo, jautė, trūksta, kaip ir kažkokio polėkio - raudono audinio buvo gerokai per maža. Negalėjo gi viskas prasidėti ir baigtis sienlaikraščiais ir transparantais.

Šiandien drožėjas nei paneigia, nei patvirtina, kad norą mokytis patenkino neakivaizdinės studijos Liaudies meno universitete Maskvoje, bet faktas, kad, prasimokęs trejus metus, jo taip ir nebaigė, greičiau sufleruoja, kad labai įdomu ir vertinga nebuvo. Be to, pajuto, kad asmeninių kūrybinių fantazijų realizavimas, taip pat dar gilesnis domėjimasis tapyba ir grafika, veda teisingesniu ir gal tiesesniu savasties radimo keliu.

Ieškojimų kelią jau po kelių autorinių parodų įprasmino ir įstojimas į Tautodailininkų sąjungą. Ir tai buvo terpė, gabiam ir talentingam žmogui padėjusi dar greičiau susivokti savyje ir padarė tikru menininku. Tiesa, Zenonas Skinkys niekada savęs taip ir nepavadins. Nei tuomet, savo pradžioje, nei daug vėliau, kai pelnė apdovanojimus ir klausėsi jo meno („jo drožybos", - skuba pataisyti pašnekovas) gerbėjų komplimentų.

Tikrasis pašaukimas - drožyba

Bet grįžkime atgalios. Į tuos laikus, kai vis labiau Zenoną pradėjo dominti senieji lietuviški medžio drožiniai. Iš pradžių juos norėjosi tiesiog įamžinti piešiniuose, o vėliau sukurti ir kažką „visiškai savo". Besigrožėdamas skulptoriaus, irgi vilkaviškiečio, Vinco Žingilos skulptūromis, vis dažniau pagaudavo save mintyse jau drožinėjantį. Taip tarsi visai savaime dažų teptuką pakeitė peilis ir kaltas, o drobę - liepų mediena ir medžio dažai. Tik kuriamas objektas liko tas pats - paveikslai. Tik ne tapyti dailininko pamėgtais taškeliais, o drožti iš medžio.

Taigi savasties ieškojimų laikotarpis baigėsi, bet kūrybinės paieškos tik prasidėjo - paveiklai juk siužetiniai ir juos reikia sugalvoti. Pirmiausiai iš paprasčiausios medžio lentelės, prieš tai atskeltos iš gerai per trejus metus išdžiovintos kaladės, atsiranda atskiros paveikslo detalės, kurios vėliau kaip dėlionė sugula drauge su kitomis į gražų vientisą, menininko fantazijų išnešiotą paveikslo siužetą.

Kaip atsiranda darbų temos ir siužetai, pašnekovas nelinkęs filosofuoti: kažkaip paprastai, iš gyvenimo ir pirmiausiai mintyse - jokių eskizų net dirbant, tiesiog drožia ir mato galutinį rezultatą. Ne visada jis nudžiugina, ne visada realybė atliepia vaizduotei, tad pasitaiko visko - net aukų ugnies deivei Gabijai... Bet dažniausiai viskas baigiasi gerai ir tuomet atsiranda naujas medinis „gyventojas".

Vis dėlto galima atsekti, kad kelios temos drožėjo kūrybą peni kaip sraunesni šaltiniai - tai epizodai iš gimtojo Starkų kaimo, Biblijos motyvai, lietuviška mitologija. Paveiksluose gali būti giedantis paukštis ar orus katinas, sodrus natiurmortas ar tiesiog duonos kepalėlis, tylintis žmogus ar dainuojantis angelas, paukščiais giedantis gyvybės medis ar vieniška gėlė lange.

Neretai visiems žinomus mitologinius ar tautinius simbolius bei herojus dailininkas paverčia kiek groteskiškais, ironiškais ar net juokingais, tačiau daro tai labai subtiliai ir atsargiai. Kartais savo siužetus menininkas susapnuoja, tuomet išdrožia tiksliai, nieko nekeičia, tarsi atiduoda duoklę pasąmonei. Kiekvienas jo darbas vis kitoks ir vienintelis - su savita nuotaika ir emocijomis, spinduliuojantis skirtingą energiją.

Paveikslai - su rentinio rėmais

Šiandien, kai už nugaros daugiau nei pora dešimtmečių draugystės su drožyba, jau galima išgryninti ir kelis tik Zenonui būdingus kūrybos bruožus. Nors darbų archyvuose yra ne viena solidi skulptūra, jo kūrybą pirmiausiai reprezentuoja reljefiniai paveikslai - tam tikra tapytojo ir skulptoriaus kūrybos sintezė.

Sudėlioti jie, kaip jau minėta, mozaikos principu ir dažniausiai įrėminti. Rėmas pakartoja medinės kaimo trobos rentinį ir yra bene pats specifiškiausias drožėjo paveikslų bruožas, kurį būtų galima beveik patentuoti. Su retomis išimtimis - visi darbai dažyti. Nors pastaruoju metu vis dažniau atsiranda nespalvintų, ir net nerėmintų darbų - tai galbūt naujo kūrybos etapo pradžia.

Dažymas - turbūt nostalgijos tapybos periodui išraiška ar savęs, kaip dailininko, realizacija. Gal todėl šiam procesui skiriama tiek daug dėmesio. Kol atsiranda menininką tenkinanti spalva, ant išdrožto darbo gula trys penki dažų sluoksniai - tiek, kiek reikia, ir jokio įvykių greitinimo. Kartais, kol atsiranda tinkami atspalviai, šešėliai, įsivaizduojama dermė, ieškojimas gali tęstis metus.

Meistras dirba ir su aliejiniais, ir su akriliniais dažais, ir su akvarele. Darbai santūrių ir net tamsokų lietuviškai tapybai būdingų žemės spalvų, bet pašnekovas neturi tam jokio išskirtinio argumento, sako, kad jam taip tiesiog gražu. Šiandieninėje „spalvotų popieriukų" eroje tai irgi beveik išskirtinumas ir net šiokia tokia rizika likti nepastebėtam.

Be darbo valandų

Kita vertus, visas Zenono gyvenimo būdas šiandienos kontekste gali būti traktuojamas kaip išskirtinumas ir „šiokia tokia rizika". „Darbas nuo aštuonių iki penkių - jau ne man. Per ilgai užsibuvau savo susikurtoje laisvėje, be nurodymų ir viršininkų, kad šiandien galėčiau kitaip gyventi. Be to, drožyba man - ne darbas, net ne gyvenimo būdas, tai tiesiog mano gyvenimas", - šypsosi pašnekovas.

Tačiau žodis „laisvė" tikrai nereiškia nieko neveikimo. Turbūt nėra dienos, kad Zenonas nedrožtų. Juk tai ne tik miela kūryba, tai ir pragyvenimo šaltinis. Tik be įtampos, be skubos, nesiplėšant. Yra nuotaika - kuria kažką ypatingą, naują, nėra - drožia detales, ar kuria širdžiai mielą siužetą. Gal kiek greičiau viskas vyksta prieš muges ar parodas. Tada „spaudžia" terminai ir tenka paskubėti.

Pasižmonėti mugėse Zenonui Skinkiui patinka ne tik dėl to, kad galima greičiau išparduoti darbus, bet ir dėl bendravimo su žmonėmis. Kaip ten bebūtų, net ir labai mėgdamas buvimą su savimi ir savo darbu, menininkas sociumo neignoruoja, įsiklauso į žmonių pastabas, vertinimus, kažką gal net pakoreguoja ir savo darbuose.

Jo darbų gerbėjai - labai įvairūs žmonės ir net jam pačiam sunku numanyti, kokioje erdvėje apsigyvens jo darbas, bus pirktas sau ar skirtas dovanai. Tiesa sakant, ne taip ir rūpi. Nors žinojimas, kad turi savo gerbėjų ratą - glosto širdį ir savimeilę. Vis dėlto kiekvienas dailininkas nori ne tik realizuoti save, bet ir būti reikalingas.

„Mano drožiniai neįnoringi, tinka bet kokiame interjere, todėl ir jų pirkėjai labai skirtingi. Tai gali būti ir meno žmonės, ir verslininkai, ir jauni, ir pagyvenę. Išskirčiau gal užsieniečius, išeivius iš Lietuvos. Jie labiau ieško lietuvybės ženklų ar simbolių ir džiaugiuosi, kad randa tai, kas jiems svetimoje šalyje primena gimtinę. Darbai pasklidę turbūt jau visuose žemynuose. Malonu, kai vienas darbas pas tave atveda kitus pirkėjus: žmogus pamato ir užsinori kažko panašaus. Reklama neužsiimu, nelabai mokėčiau tai daryti, tad darbai patys save reklamuoja ir pirkėjų daugėja", - jokių skundų sunkia menininko dalia neturi drožėjas. Nors pripažįsta, kad euras sumažino žmonių perkamąją galią ir norą, juk menas - ne būtinybė, o prabanga.

Nėra labai svarbu, bet malonu, kai esi vertinamas ir kolegų, pastebimas meno žmonių, kritikų. Zenonas Skinkys 1999 m. yra pelnęs prestižinę Liongino Šepkos drožėjams skiriamą premiją, nugalėjęs prakartėlių konkurse Rokiškyje, dalyvauta ne vienoje parodoje Lietuvoje ir užsienyje.

2015-ieji jam padovanojo Mažąjį aukso vainiką - prestižinį liaudies menininkų apdovanojimą. „Iki didžiojo vainiko man pritrūksta didesnių liaudies meno tradicijų laikymosi. Aš vis nuklystu į savo fantnazijas ir dėl to gaunu pylos nuo kritikų", - prisipažįsta Zenonas, bet kažkodėl neatrodo, kad žada taisytis, atgailauti ar aiškintis. Drožėjas apskritai nelinkęs daugžodžiauti. Na, gal su mama, žmona ar dukra ir pasikalba iš širdies, bet ilgiausi jo dialogai vyksta tyloje, dirbtuvėje su medžiu ir su savo mintimis.

Rasa KUNCAITĖ

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai