Pažintis
Atsakomybės skonis, toks pažįstamas nuo vaikystės
2017-06-08

Tikriausia nėra mūsų šalyje žemdirbio, kuris nežinotų bendrovės „Rovaltra" vadovo Romualdo Trainaičio. Visada su šypsena, charizmatiškas, komunikabilus ir galantiškas, spėjantis sudalyvauti visuose renginiuose, visus pašnekinti, pagirti, prajuokinti. Žemės ūkio srityje besisukantys kolegos neretai Romualdą vadina geriausiu šalies vadybininku. Ir tik jis vienas žino, kokia šio titulo kaina...

Romualdas buvo vienas pirmųjų Lietuvos agroverslininkų ir štai jau beveik du dešimtmečius tvirtai laiko įmonės vairą savo rankose. Kelias į savo verslo kūrimą prasidėjo dar dirbant Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio technikos garantiniame skyriuje. „Per mano rankas ėjo visa nauja technika ir visi garantiniai aktai. Puikiai žinojau, kiek kurio gamintojo technika genda", - prisimena Romualdas, tuomet kontroliavęs ir visą vokiškos technikos importą, kuri į Lietuvos rinką pradėjo plūsti nuo 1983 metų. Tai buvo kokybiški produktai, tačiau gedimų neišvengiamai pasitaikydavo. Be to, mūsų žemės ūkio specialistai buvo pratę dirbti su rusiška technika, o vakarietiški mechanizmai daugeliui buvo nežinoma sritis.

Nuolat besiginčydamas su tiekėjais ir įrodinėdamas savo tiesas, Romualdas iškėlė idėją įkurti mokomąją bazę, kurioje būtų galima ugdyti specialistus. Taip Aleksandro Stulginskio universitete atsirado pirmoji laboratorija, kurios darbą kuravo profesorius Liudas Špokas. Romualdo įsitikinimu, nauja mokomoji bazė neabejotinai didino vokiečių gamintojų pasitikėjimą mūsų žemdirbiais. Neatsitiktinai tuo metu net 60 proc. vakarietiškos technikos, importuojamos į buvusios Sovietų sąjungos šalis, atkeliaudavo būtent į Lietuvą.

Šiek tiek vėliau į Lietuvą pradėti importuoti suomiški Sampo kombainai. „Parduoti 108 kombainai ir nė vienos reklamacijos! Supratau, kad tai kokybiška technika. Kaip tik tuo metu technikos rinkoje buvo perversmas - visi pradėjo verslus daryti. O aš vis - kaip neprakutęs, taip neprakutęs. Ėmiau ir parašiau laišką į „Sampo" gamyklą. Išdėsčiau, kad noriu atstovauti jų įmonei Lietuvoje ir netrukus sulaukiau kvietimo atvažiuoti", - prisimena Romualdas.

Verslo kontraktas - pirtyje

Išsiruošė jis į Suomiją - su Volga, pilna atsarginių padangų ir bakelių su kuru, su maišeliu sumuštinių ir 100 dolerių kišenėje (ir tie patys skolinti buvo). Išvažiavo vienas, nemokėdamas kalbos, neturėdamas net žemėlapio. Apie viešbučius nė minties nebuvo - nakvojo automobilyje. Šiaip ne taip pasiekė „Sampo" gamyklą, jos savininkai surado vertėją rusę ir prasidėjo derybos.

„Matau, kad vertėja verčia taip, kaip jai patogiau - iš karto siekia piniginės dalies sau. Supratau, kad nieko gero nebus, susitarti nepavyks. Pradėjau sukti galvą, ką reikės daryti su viešbučiu, kuriame mane apgyvendino, mat jau buvau spėjęs pamatyti kainą už naktį - ji siekė gerokai daugiau negu šimtas mano turimų dolerių... Na, galvoju, blogiausiu atveju pasėdėsiu kalėjime", - tuometinius rūpesčius gerai prisimena Romualdas.

Tačiau kai jis, jau susitaikęs su nesėkme, pakilo eiti, Suomijos gamyklos savininkai netikėtai pakvietė į pirtį. Čia vertėja jau nedalyvavo. „Išgėrėme po 50 gramų, žuvimi mane pavaišino. Matau, kad kažką būtinai reikia daryti, negaliu juk tuščiomis grįžti namo. Pasiėmiau popieriaus, pieštuką, nupiešiau kombainą, parašiau jo kainą, o šalia parašiau, kokios nuolaidos man reikėtų. Vokiškai graibiausi šiek tiek, pasirodo, ir tie gamyklos savininkai mokėjo vokiečių kalbą. Taip pusiau vokiškai, pusiau rusiškai ir suderėjome", - bendradarbiavimo pradžią prisimena Romualdas. Beje, už brangųjį viešbutį tąkart supratingai sumokėjo „Sampo" gamykla.

Netrukus prie „Sampo" technikos atstovavimo prisijungė suomiškų traktorių gamykla „Valmet". Jos atstovai patys atvyko į Lietuvą ir vizitą pradėjo nuo Žemės ūkio ministerijos, teiraudamiesi jų rekomendacijų, kas galėtų atstovauti suomiškiems traktoriams. „Visi potencialūs atstovai gyrėsi, kiek galėtų parduoti, o aš pasakiau tiesiai šviesiai - pirmais metais nieko, nes tie traktoriai mūsų šalies žemdirbiams nei matyti, nei girdėti. Kai po kelias dienas užsitęsusio vizito reikėjo nuvežti suomius ankstyvą rytą į oro uostą, aš vienintelis pasisiūliau tai padaryti. Matyt, tas rūpestingumas suveikė - po kelių mėnesių gavau raštą, kad vis dėlto jie pasitiki manimi. Taip 1993-iaisiais pardaviau pirmuosius tris suomiškus traktorius, o pats pirmasis pirkėjas buvo kooperatyvas „Aviža", - gerai prisimena R. Trainaitis.

Seniau ir dabar - ryškūs pokyčiai

Tais laikais pirkimai vyko spontaniškai, o dažnas pirkėjas atrodydavo labai jau kukliai - įsispyręs į kaliošiukus, užsimetęs vatinuką. Bet nereikėjo apsigauti - pinigų jie turėjo! „Būdavo, žmogus apsisprendžia žaibiškai ir iš karto sumoka pinigus. Kartą banko rekvizitus užrašiau ant servetėlės, nes nieko kito nebuvo po ranka, o kitą dieną faksu jau ateina informacija, kad pavedimas padarytas", - prisimena Romualdas.

Verslininkas nelepia kartais pasvajojantis, kaip gera būtų grįžti į 1997-uosius, kai vienas pardavė 87 traktorius per metus. Žinoma, darbo buvo gausybė - pačiam tekdavo ir muitinės formalumus sutvarkyti, ir atgabenamą techniką kažkaip „pagauti", juk mobiliųjų telefonų dar neturėjo. Nekalbant jau apie tai, kad reikėjo nuvažiuoti pas kiekvieną klientą, pasikalbėti su juo, kartu išgerti, pamedžioti. „Dabar valstybių sienų nėra, atrodo, dirbk ir norėk. Bet popierizmo padaugėjo kokius tris kartus! Vien įregistruoti naują traktorių kiek dokumentų reikia pristatyti. Ir palengvėjimo šioje srityje nematau", - konstatuoja verslininkas.

Labai pasikeitė ir klientai. Kol nebuvo europinių pinigų, žemdirbiai nemažai išmanė apie techniką, žinojo, ko konkrečiai nori. „Vyrai dažniausiai iš taupumo rinkdavosi bazinės komplektacijos techniką. Todėl man ypač patikdavo, kai užsisakyti technikos ūkininkas atvažiuodavo su žmona - moteriai visuomet reikėdavo kuo didesnio ir geresnės komplektacijos traktoriaus", - šypsosi Romualdas. Pastaraisiais metais neretai technikos pasirinkimą lemia įvairios aplinkybės, projektų, konkursų sąlygos, o ne konkretūs pirkėjų norai.

„Anksčiau su kiekvienu klientu bendraudavai, tapdavai vos ne šeimos narys, su kai kuriais pirmaisiais klientais iki šiol išlikę šilti bičiuliški santykiai. Dabar to asmeninio kontakto mažiau belikę. Beje, pastebėjau ryškią tendenciją: jaunimas perka paneigdamas tėvo pasirinkimą. Jei tėvas rinkosi vienos firmos techniką, tai sūnus būtinai pirks kitos", - sako Romualdas.

Žemės ūkio technikos srityje visada tvyrojo stipri konkurencija, bet, pasak Romo, ji buvo morali: kad ir patraukdavo vienas kitą per dantį, bet neperlenkdavo lazdos. Konkuruojančios įmonės viena kitos neskundė ir nešmeižė. O dabar, deja, atsirado ir tokių atvejų...

Pradėjęs verslą pirmuosius dvejus metus Romualdas dirbo vienui vienas, turėjo tik kartą per savaitę ateinančią buhalterę. Dabar įmonėje „Rovatra" darbuojasi 22 žmonės. Išsiplėtęs kolektyvas - tai didelė atsakomybė vadovui. Net ir sunkmečiu žmonių atleisti negali, turi dirbti ir tada, kai gerai, ir tada, kai prasčiau reikalai klostosi. Versle kai kada tenka patirti ir nuostolių, kad vėliau gautum pelną.

Anksti išmoko pasirūpinti savimi

Sunkumai Romo apskritai negąsdina - jis nuo mažens įpratęs pakovoti už save. „Augau sunkiai. Tėvai išsiskyrė, kai buvau devynerių", - prasitaria Romas. Vaikystės prisiminimuose - tėvų barniai ir net muštynės. Vieno didžiausio Panevėžio kolūkio vadovu dirbęs tėvas buvo ūmaus būdo, ir šeima dėl to kentėjo. Tėvui pinigų netrūko, tad po didesnio barnio situacijai užglaistyti berniukas gaudavo prabangių dovanų, tarkime, meškerę - tais laikais tai buvo ohoho! „Vieną kartą sulaužiau tą meškerę ir pasakiau - baik mušti motiną", - savo vaikišką drąsą prisimena Romualdas.

Po skyrybų tėvas liko gyventi to paties namo antrame aukšte. Netrukus parsivedė naują žmoną, įsisūnijo jos vaiką. „Jis buvo už mane penkeriais metais vyresnis ir mokykloje nuolat mane lupo", - nuoskaudos neslepia Romualdas.

Mama vertėsi nelengvai, tad sūnus padėjo stiprinti šeimos biudžetą. Ankstų rytą važiuojančiam į mokyklą vaikinukui mama įteikdavo du bidonus pieno, kurį jis parduodavo daugiabučių gyventojams. „Gėdindavausi tokios veiklos, bet valgyti tai norėjosi. Tuščius bidonėlius palikdavau pas vieną iš klienčių, o grįždamas namo pasiimdavau", - prisimena Romualdas.

Motina netrukus išvažiavo į Vilnių prižiūrėti pasiligojusios tetos, o paauglys liko vienas - tada Romui buvo dvylika metų. Taip belaukdamas, kada mama grįš, nejučiom baigė vidurinę mokyklą. Išgyvendavo iš 20 rublių per mėnesį. Kaimynystėje gyveno tokia močiutė, kuri vaikinuką šiek tiek prižiūrėdavo, prie darbų paragindavo. Prie namų paauglys turėdavo 25 arus žemės, su kastuvu visą sklypą susikasdavo ir kasmet užaugindavo maždaug 5 000 kardelių. Vienas svogūnėlis tais laikais kainuodavo net 50 kapeikų - tai buvo dideli pinigai.

„Visas vasaras dirbau mėsos kombinate - lydėdavau vagonais gabenamus gyvulius į tuometinį Leningradą (dabar - Sankt Peterburgas). Nors gyvenau tikrai sunkiai, bet niekada nevaikščiojau nuskuręs. Nusipirkdavau Leningrade itališkus batus ir išsipustęs ateidavau rugsėjo pirmąją", - prisimena Romas. Paskutines dvejas mokyklines vasaras jaunuolis dirbo statybose - čia iš viso buvo kosminis uždarbis, per mėnesį siekęs po 500-700 rublių. Pavyko sukaupti šiek tiek kapitalo būsimoms studijoms.

Nors mokykloje Romualdas mokėsi labai gerai ir svajojo apie teisę, bet savo galimybes vertino blaiviai - jis nebuvo komjaunuolis, ir šis faktas buvo labai pabrėžtas charakteristikoje. Taigi, po abitūros egzaminų nuvežė dokumentus į tuometinę Lietuvos žemės ūkio akademiją. Juolab kad čia buvo garantuota galimybė gauti stipendiją. Prasta charakteristika ir čia vos nepakišo kojos - stojant paaiškėjo, kad Romualdas pateko tik į papildomą sąrašą. „Laimė, turėjau visokių diplomų: buvau šaudymo čempionas, turėjau trečią laisvųjų imtynių atskyrį, antrą suaugusių dviračių sporto atskyrį. Tai labai teigiamai paveikė priėmimo komisijos pirmininką", - su šypsena prisimena Romualdas.

Sentimentų savo Alma Mater likę iki šiol - R. Trainaitis yra vienas pirmųjų ir dosniausių Aleksandro Stulginskio universiteto mecenatų. „Kišu pinigus į ASU, nors gal geriau sau kokį mersedesą nusipirkčiau. Bet kitaip negaliu. Mane mechanikos mokė su sovietiniu traktorium T40 - nieko blogesnio neatsimenu... Norisi, kad dabartiniai studentai gautų naujausios informacijos, dirbtų su kokybiška technika", - patikina verslininkas.

Apie šeimą ir vienatvę

Šeimą Romualdas sukūrė jau dirbdamas. Su mylimąja Violeta jiedu buvo klasės draugai ir beveik kaimynai. Dar mokykloje paskutinėse klasėse pradėjo pastebėti vienas kitą, vis į šokius drauge nueidavo, o po studijų nusprendė susituokti. Violeta vestuvėms išsirinko nuostabiai gražią suknelę su kelių metrų ilgio nuometu. Išgirdusi jos kainą - 250 rublių - merginos mama griežtai vetavo pirkinį. Tada sukilo Romualdo ambicijos ir jis mylimajai tą puošnų apdarą tą pačią dieną nupirko.

Smagios buvo vestuvės, o po jų prasidėjo šeimos gyvenimas sostinėje. Gimė sūnus Jonas, po kelerių metų - dukra Asta. Violeta buvo medicinos seselė, budėjo naktimis, o dienomis vaikus prižiūrėjo. Vaikai augo, Romualdas sukosi kaip išmanydamas, kad tik šeimai nieko netrūktų. Kaip ir daugelis verslių žmonių, tais laikais sugebėjo užsidirbti pinigų „iš šalies". „Gėlės man gerai augdavo - lengvą ranką turėjau. Vilniuje augindavau begonijas. Dirbdamas ministerijoje, gėdindavausi sostinėje gėles pardavinėti, tai važiuodavau į Panevėžį, kur jau drąsiai stovėdavau turguje", - prisimena Romualdas.

Su žmona Violeta jiedu laimingai pragyveno beveik 25 metus, tačiau sidabrinių vestuvių atšvęsti nespėjo - moterį pasiglemžė sunki liga... Dabar jau 14 metų Romualdas našlauja. Pasiturintis, išvaizdus, žodžio kišenėje neieškantis - moterų dėmesio turėtų netrūkti? „Et, kas norės tokio senio, kuris parsivelka vakare dešimtą valandą? O savaitgaliais manęs irgi nėra namuose - medžioju. Nebeturiu savo asmeninio gyvenimo", - tarsteli Romualdas. Jo džiaugsmas - gražias šeimas sukūrę vaikai, augančios trys anūkėlės. Kai suvažiuoja visi į senuosius šeimos namus, tai klegesio, juokų, šurmulio netrūksta.

„Skaičiuoju, kad jau 22 metus esu versle, turėčiau būti milijonierių milijonierius. Bet jūs pamatysite, kaip tas turtingasis Trainaitis gyvena", - kuklinasi Romualdas, kviesdamas apžiūrėti savo jaukią medžių apsuptą sodybą, besiglaudžiančią prie Nemenčinės plento. Senas namas turi ilgą istoriją - jis statytas Romualdo prosenelių iš mamos pusės. Tai buvo pasiturintys žmonės, turėję net penkis namus Vilniuje, žemės iki pat Valakampių ir net vilą Kryme. Be to, proseneliai buvo įspūdinga pora - vos 150 cm ūgio smulkutė gražuolė žmona ir virš dviejų metrų ūkio atletiško sudėjimo vyras.

Romualdo namas turi savo istoriją - jis statytas prosenelių iš mamos pusės

Deja, pirmąją karo dieną visi namai buvo subombarduoti, liko tik penktasis - medinis namelis Vilniaus pakraštyje, kuriame gerokai vėliau, po keliasdešimties metų, įsikūrė Romualdo šeima. Dabar namas renovuotas, šiltas, jaukiai ir skoningai sutvarkytas. Erdviame sklype telpa ne tik daugybė dekoratyvinių medžių, krūmų, gėlių, bet ir kelios daržovių lysvės, ir net keturiasdešimt kasmet gausiai derančių šilauogių krūmų. Kiemą sergėja vilkšunis Lordis, skaičiuojantis jau 15-uosius metus. „Vaikai man jį padovanojo, kai mirė Violeta", - prasitaria Romualdas.

„Didelių planų neturiu. Visą gyvenimą skriaudžiau save, neleisdavau atsikvėpti, pailsėti, tad dabar norėtųsi daugiau pamedžioti, pakeliauti. Aišku, svarbu, kad ir verslas klestėtų. Turime tikrai gerą produktą, todėl neabejoju, kad traktorius sėkmingai parduosime ir ateityje", - sako Romualdas Trainaitis.

Jurga ZALECKIENĖ

Nuotraukos Linos Mockevičienės

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas dirba ūkyje?
Orai