manoukis new-logo.jpg
Liepos 31 d., ketvirtadienis
INFOparduotuvėje rasite žemės kainų naujienas!               Naujausi agroverslo skelbimai  

LAISVALAIKIS > MANO GYVENIMAS > Pažintis

Paberžėje dar gyva išminčiaus dvasia

2013-08-29
Paberžėje dar gyva išminčiaus dvasia

Paberžė tarsi magnetas traukia šviesuolius. Šis Kėdainių rajono kampelis žavi daugeliu dalykų: vieniems jis svarbus kaip sukilėlių šventovė, kitiems - kaip istorinė dvarvietė ir lietuviško gamtos grožio oazė, tretiesiems - Tėvo Stanislovo pėdsaką menanti vieta.
„Kartą aplankęs šį unikalų kampelį, būtinai į jį sugrįši, o neretai ir gerą draugą atsiveši. Tai, kas čia pajuntama, žodžiais nenusakoma. Čia tvyrantis gėris užburia ir įtraukia", - Paberžei gražių žodžių negaili šio kaimo gyventoja, buvusi ilgametė 1863 metų sukilimo muziejaus prižiūrėtoja Regina Galvanauskienė.

Lemtingasis trejetas

Paberžės dvaro mediniame ponų name įsikūręs 1863 metų sukilimo muziejus - vienintelis šio svarbaus istorinio įvykio Lietuvoje. Beje, kitąmet minėsime 1863-ųjų sukilimo prieš Rusijos imperijos valdžią 150 metines. Kur kitur, jei ne Paberžėje, surastume tiek liudijimų apie patriotizmą, narsą ir pasiaukojimą, apie unikalią vietos dvasią, apie šviesą skleidusius žmones!
„Mano veiksmams vadovavo teisybės ir savo tautos meilė... Lietuvių tauta darbšti, teisinga, religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės", - taip kalbėjo 1863 metų sukilimo vienas vadų kunigas Antanas Mackevičius, nuo 1855 iki 1863 metų kunigavęs Paberžėje.

1863 metų sukilimo muziejus Paberžėje pradėjo veikti 1993 metais. Jis įkurtas vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvare, statytame 1793 metais. Restauruotas muziejus tapo mėgstama literatūrinių vakarų vieta: čia dažnai skaitoma poezija, rengiamos diskusijos apie kultūrą, meną

Skaitmuo „trys" dažnai kartojasi Paberžės dvarui reikšmingose datose: 1863 metų sukilimo muziejus Paberžėje pradėjo veikti 1993 metais. Jis įkurtas vokiečių kilmės barono Stanislovo Šilingo dvare, statytame 1793 metais. Šiame dvare dažnai pietaudavo ir tardavosi dėl sukilimo organizavimo kunigas Antanas Mackevičius ir Stanislovas Šilingas.
Būtent čia kunigas Antanas Mackevičius suformavo 250 sukilėlių būrį, vieną iš pirmųjų Kauno gubernijoje, ir 1863 m. kovo mėnesį stojo į atvirą kovą prieš carinę valdžią, baudžiavą ir žiaurią dvarininkų bei valdžios savivalę.

Atgimęs dvaras žavi ekspozicijomis

Paberžės dvaro medinis ponų namas dar prieš kelerius metus prašyte prašėsi pagalbos. Prieš metus jis restauruotas ir pritaikytas muziejinei veiklai. 1863 m. sukilimo muziejaus koncepciją padiktavo istoriniai faktai: sukilimo eiga, jo dalyviai bei dvaro pastatas, išlikęs per daugelį neramumų. Raudona ir balta spalvos ekspozicijoje pasirinktos todėl, kad jos simbolizuoja sukilimo dalyvių grupes - raudonuosius ir baltuosius. Raudonieji - demokratinių pažiūrų piliečiai, dauguma jų valstiečiai. Baltieji - LDK ir Lenkijos bajorai, šlėktos. Kai kuriose erdvėse yra ir tamsiai pilkos spalvos, tai - trečioji sukilimo pusė, carinės Rusijos kariai.

Kitoje erdvėje pristatomos žibalinės lempos, supažindinama ir su žibalinės lempos išradėju - 1863 m. sukilimo rėmėju Ignacijum Lukošievičiumi. 1853 m. Lenkijoje, Lvovo mieste, vaistinės „Po auksine žvaigžde" provizoriui I. Lukošievičiui pavyko iš naftos išdistiliuoti žibalą. Tais pačiais metais Lvovo centrinėje ligoninėje I. Lukošievičiaus sukonstruotų žibalinių lempų šviesoje pirmą kartą buvo atlikta operacija.

Pats pirmasis patentas žibalinei lempai buvo išduotas Vienos pramonininkui, aliejinių lempų gamintojui Rudolfui Ditmarui 1855 m. lapkričio 3 d., o po dviejų dešimtmečių, 1876 m. rugsėjo 13 d. Vilniaus miesto gatvės jau buvo apšviestos žibalinėmis lempomis. XIX a. pabaigoje lempomis naudojosi Lietuvos miestelių gyventojai - tarnautojai, amatininkai, prekybininkai. Jos buvo gaminamos puošnios ir paprastesnės, didelės ir mažos, kelioninės, pakabinamos, pastatomos ir montuojamos prie sienų - visą jų įvairovę gali pamatyti rekonstruoto 1863 m. sukilimo muziejaus lankytojai.

Dvaro ir bažnyčios draugija

Paberžės unikalumą lemia ne tik išskirtinis muziejus, bet ir bažnytinė atmosfera. Šalia dvaro rūmų Liaudies ir Nykos upelių santakoje stovi medinė Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, statyta liaudies meistrų. Bažnyčios interjerą puošia garsaus dievdirbio Vinco Svirskio kryžiai ir altorius.

Paberžę praėjusiame amžiuje labiausiai išgarsino šviesaus atminimo kunigas, kapucinų vienuolis, pamokslininkas Mykolas Dobrovolskis - Tėvas Stanislovas, kurio ganytojiška veikla sutraukdavo tūkstančius tikinčiųjų piligrimų ir kurio žodžiais šiandien vadovaujasi ne vienas tautietis. Tėvas Stanislovas yra sakęs: „Žinau tik tai, kad laikas yra dalus iš trijų - praeities, ateities, dabarties. Kas teologiškai, iš Dievo taško, žiūri į laiką - žino, kad už laiko yra amžinybė."

Nepaisant metų laiko Paberžė įtraukia ir ilgam nepaleidžia nė vieno čia užklydusiojo. Net ir darganotą rudens dieną pro debesis prasibrovę saulės spinduliai, pradėję žaisti bažnyčioje, nuteikia filosofiškai, o širdį užlieja žodžiais sunkiai nusakomas šventumo jausmas.
Tokį klausimą dažnai išgirsdavo ir šviesios atminties Tėvas Stanislovas. „Apie Paberžę dažnai klausia: ką aš žmonėms dariau, kad į ją tokios minios plūsdavo? Aš jiems nieko nedariau. Matyt, tai ir buvo svarbiausia. Aš jiems leisdavau tiesiog patiems pabūti", - ne kartą Paberžės unikalumą yra apibūdinęs garsusis vienuolis.

Visus mylėjo vienodai

„Mane Dievas atsiuntė į šią vietą, kad nebūčiau tokia bjauri ir pikta. Gal ir dabar tas nėra išnykę, sunku pakeisti tai, ką turi prigimtyje. Buvau miesčionė, man buvo labai svarbu šukuosenos ir aukšti kulniukai. Kai vyras pasakė, kad važiuosim gyventi pas Tėvą Stanislovą, atsakiau - jeigu nupirksi koli veislės šunį ir namuose įrengsi didelį židinį, tada važiuosiu", - savo pažintį su garsiu dvasininku prisimena Regina Galvanauskienė.

Nemažai laiko greta vienuolio praleidusi R. Galvanauskienė puikiai matė, kad visi žmonės jam buvo lygūs ir vienodi. Jis mylėjo ir alkoholikus, ir valkatas, ir valdžios vyrus. Moteris negalėdavo atsistebėti, kaip kantriai Tėvas Stanislovas kartu su nuo priklausomybės ligų kenčiančiais žmonėmis šveisdavo senus puodus. Mat vienuolis kolekcionavo senus varinius puodus, kurie paprastai būdavo siaubingai aprūkę ir pajuodę. Daiktai jam tarsi giedodavo, pasakodavo istorijas. „Žiūrėdavo į virdulį ir svarstydavo - gal kokioje smuklėje buvo naudojamas, kur daug žmonių pravažiuodavo, arbatos daug reikėjo, įdomu, kaip tas smuklininkas su žmona gyveno, kur jo dukros nutekėjo, matai, visą romaną galima parašyti, jei išgirsti daiktus", - garsiai savo minčių tėkme pasidalydavo kunigas.

Mažyčiame Tėvo Stanislovo kambarėlyje, kuris liko beveik nepaliestas ir kunigui iškeliavus Anapilin, apie jo gyvenimą pasakoja kieta lova, prie jos padėta lazdelė ir šlepetės. Apšviestame stende kabo vienuolio abitas, perjuostas virve, ant kurios sumegzti trys vienuoliškus įžadus - neturtą, klusnumą ir tyrumą - primenantys mazgai. Ant rašomojo stalo - senoviškai moderni lempa, sumeistrauta iš senos lempos ir dar senesnio lygintuvo. Kunigas rinko apie praeitį pasakojančius buities rakandus, drožinius, bažnytinius apdarus ir liturgijos reikmenis, prakalbino geležį ir medį, kurdamas naujus daiktus, o dabar tie daiktai tyliai byloja apie jį...

Svarbiausia - būti ir ištverti

„Kurį laiką galvojau, kad Paberžė žmones traukia tik dėl Tėvo Stanislovo - juk jis čia tiesiog skraidė gražių idėjų pakylėtas. Tėvelis išėjo, bet žmonių srautas į Paberžę nesumažėjo. Vadinasi, jo skleista gerumo aura liko. Dabar turime daryti viską, kad ji išliktų ir plazdėtų čia ilgus metus", - sako R. Galvanauskienė, kone kasdien po Paberžę lydinti būrius keliautojų.

Ir muziejų, ir bažnyčią tvarkanti Regina atsidūsta - trūksta jai Tėvelio. „Jei visuomet vienas kitą priimtume kaip Dievo tvarinį, taip, kaip jis priimdavo, tai būtų santarvė tarp mūsų ir laimė. Kas yra tas Dievas? Tai tarpusavio meilė. Jei ji yra, tai ir Dievas yra. Būdavo, pabandyk Tėveliui apie kokią kaimynę pasakyti, kad ji bloga. Kaip dės kumščiu į stalą - tylėk. Nė vieno blogo žodžio, tik gėris. Nes gėris sugrįžta atgal. Bet aš nesu tokia gera kaip jis. Negaliu...", - tyliai ištaria moteris.

Tėvas Stanislovas sau dažnai taikė vokiečių poeto Rainerio Marijos Rilkės žodžius - svarbiausia nekalbėti apie pergales, svarbiausia - būti ir ištverti. Jis nemėgo paviršutiniško, lengvapėdiško gyvenimo. Jį viliojo ir dvasios, ir gyvenimo gelmės. Tėvas Stanislovas niekada neatitrūko nuo tikrovės, nuo realybės ir buvo įsitikinęs, kad tikėjimas daro žmogaus būtį vis labiau suprantamą. Vienuoliui kiekvienas žmogus buvo tarsi perlas, kartais apsinešęs, apmusijęs nuo nuodėmių ir blogio, bet tik apvalyk jį - malda, patarimu, pokalbiu - ir tas perlas sutviskės gyvenimo šviesoje.

Garsiausios Tėvo Stanislovo mintys:


Mūsų gyvenimas - kova su blogiu.

Didžiausias meilės suvokimas - tarnystė.

Jei meilė užgęsta, viskas praranda prasmę.

Dalink širdies gerumą, išmintį, toleranciją, supratimą, atjautą, suteik vilties ir pasitikėjimo tiems, kuriems jų labiausiai reikia.

Viltis ir tikėjimas senatvės termino neturi.

Be gerų darbų tikėjimas yra miręs.

Blogos šnekos sugadina gerus papročius.

Kas yra pragaras? Absoliuti vienatvė.

 

Vilija MOCKUVIENĖ

Autorės nuotraukos

Žurnalas MANO GYVENIMAS/ rusėjis

Leistini formatai: jpg, jpeg, png, flv.

Leistinas dydis: 20M.


Komentarai